I dalį „Indėlių draudimas I: palūkanų normas numuša ir privalomas draudimas“ skaitykite ČIA
Valstybinis indėlių draudimas užtikrina, kad žmonės kredito įstaigos bankroto atveju atgautų indėlius iki 100 tūkstančių eurų. Už tai bankai ir kredito unijos moka draudimo įmokas indėlių draudimo fondui. Tačiau privalomas indėlių draudimas kainuoja ne tik indėlininkams, bet ir mokesčių mokėtojams.
Per 2011–2014 m. valstybinio indėlių draudimo fondas dėl bankų ir kredito unijų bankrotų indėlininkams iš viso išmokėjo 5,4 mlrd. Lt. Kadangi kredito įstaigų sumokamų įmokų į indėlių draudimą tam nepakako, fondas turėjo skolintis iš Finansų ministerijos. 2014 m. kovo pabaigoje VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ Finansų ministerijai iš viso buvo skolingas 2,4 mlrd. Lt.
Metiniame įmonės finansinių ataskaitų rinkinyje nurodyta, kad 2012–2013 m. Finansų ministerija išdavė dvi paskolas. Viena iš jų yra beprocentė, o kitos palūkanos siekia 2,8 proc., bendrai už visą skolą indėlių draudimas moka vos 0,8 proc. Lietuvos valstybė už savo skolą moka kur kas daugiau. Šių metų sausio mėnesį Lietuva tarptautinėse rinkose skolinosi už 3,4 proc.
Finansų ministerijos skola indėlių draudimui (skirtumas tarp Finansų ministerijos ir indėlių draudimo mokamų palūkanų) su esama skola per metus kainuoja maždaug 62 mln. Lt. Šią sumą sumoka ne kas kitas, o mokesčių mokėtojai.
Įdomu tai, kad bankų ir kredito unijų įmokų tarifai draudžiant indėlius smarkiai skiriasi. Bankai valstybiniam indėlių draudimui fondui moka 0,45 proc. nuo indėlių sumos per metus. Kredito unijos – dvigubai mažiau ( 0,2 proc.). Konkurenciniu pagrindu rinkoje veikiančiame draudime įmokų dydis paprastai priklauso nuo draudėjo rizikos. Taip draudime nebūna sisteminių laimėtojų ir sisteminių pralaimėtojų, t. y. naudos perskirstymo iš mažiau rizikingųjų daugiau rizikingiems. Indėlių draudimo atveju yra kitaip.
Svarbu ir tai, kad visi bankai ir visos kredito unijos moka vienodai. Tai reiškia, kad kredito įstaigos, kurių rizika yra maža, permoka už valstybinių indėlių draudimą lyginant su tomis, kurios yra daugiau rizikingos. Absurdiška, tačiau mažiau rizikingų indėlių teikėjai neproporcingai daug prisideda prie indėlių draudimo fondo, kuris skatina asmenis indėlius dėti ten, kur rizika yra didesnė. Kaip vertintumėte vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą, jei nuolat avarijas sukeliantis, neblaivus važinėjantis mokėtų tiek pat, kiek ir pavyzdingas vairuotojas?
Tad valstybinį indėlių draudimą apskritai vargu ar galima vadinti draudimu tikrąja šio žodžio prasme. Jis neatitinka tam tikrų kertinių draudimo principų – fondas yra nuostolingas, įmokos į jį neatitinka šio fondo dalyvių rizikos. Tai labiau primena valstybės teikiamą paslaugą, kuri finansuojama mokesčio principu ir yra dalinai remiama biudžeto.
Įdomu dar ir tai, kad įmokas į indėlių draudimo fondą Lietuvoje moka tik Lietuvoje įsteigti bankai, kurių šiuo metu yra 7. Užsienio bankų filialai, kurių yra 8, už indėlių draudimą moka motininės šalies fondams. Įmokų dydis skirtingose šalyse skiriasi, pvz., Švedijoje jis siekia nuo 0,06 iki 0,14 proc. ir yra reikšmingai didesnis nei Lietuvoje. Tad mažesnės indėlių draudimo įmokos Lietuvoje veikiantiems bankams filialams tampa galimybe mokėti didesnes palūkanas už indėlius lyginant su Lietuvoje įsteigtais bankais. Taigi nors ES direktyva, reglamentuojanti indėlių ir garantijų sistemas ES šalyse, numato, kad indėlių draudimo apimties lygis neturi tapti konkurencijos priemone, skirtingos indėlių draudimo įmokos sudaro skirtingas sąlygas bankams net ir veikiantiems vienoje šalyse.
Ką daryti? Indėlių draudimo individualiai ES šalys negali atsisakyti, nes jis numatytas ES teisės aktuose. Tačiau jį galima organizuoti taip, kad jis sumažintų bent dalį savo neigiamų pasekmių. Viena iš krypčių – numatyti, kad įmokos už indėlių draudimą priklauso nuo finansinės įstaigos rizikos. Tokia sistema užtikrintų, kad rizikingesnės institucijos už indėlių draudimą mokėtų didesnes įmokas. Tokios sistemos yra Švedijoje, Latvijoje ir kitur.
Taip pat reikia galvoti apie sistemas, kurios užtikrintų finansų institucijose saugomų lėšų saugumą ir tuo pat metu nereikalautų mokesčių mokėtojų lėšų.
Seimo komitetuose jau svarstomi įstatymo projektai, kurie turi tobulinti depozitinių sąskaitų Lietuvoje reglamentavimą. Seimas turės apsispręsti, kurį reguliavimo variantą pasirinkti. Ar šiose sąskaitose esančių lėšų saugumą užtikrinti pripažįstant šias lėšas įprastais indėliais, kurie draudžiami indėlių draudimu? Ar numatyti, kad kredito įstaiga negali disponuoti depozitinėse sąskaitose esančiomis lėšomis? Pastaruoju atveju lėšos turi būti privalomai apsaugotos laikant jas pilna apimtimi atskiroje sąskaitoje Lietuvos banke, kredito įstaigoje arba investuojant į likvidų turtą. Taigi antrasis būdas būtų geresnis – juo būtų įvesta alternatyva valstybiniam indėlių draudimui, o lėšų saugumu leistų pasirūpinti patiems lėšų turėtojams.
