Ž.Šilėnas. Kas svarbiau – baltosios meškos po 100 metų ar žmonės dabar?

Atgimusios diskusijos apie atsinaujinančius energetikos šaltinius rodo, kad ši tema aktuali kaip niekad. Ar moralu mokesčių mokėtojų pinigais remti biodegalų gamybą ir vartojimą, jei tai reiškia maisto brangimą? Kuriuos atsinaujinančius energijos šaltinius rinktis – tuos, kurie jau beveik atsiperka (nes yra pigesni), ar egzotiškus ir nepraktiškus (nes be paramos jie niekada neatsipirks)? Įvėlę pora emocinių ir mokslinių argumentų apie klimato atšilimą, rizikuojame atsidurti lygčių ir emocijų maišalynėje, kur abi pusės jausis teisios ir nenorės klausytis, ką sako kiti. Dar pridėkime tarptautinio lygmens diskusijas, atskirų valstybių interesus ir Lietuva apskritai gali pasimesti šioje kakofonijoje.

Ką daryti? Žiūrėti savo kiemo. Nei Europos Sąjunga (ES), nei Lietuva negali išspręsti tikrų ar menamų pasaulio problemų, kai jų nenori spręsti didžioji pasaulio dalis. Jei kalbėtume apie globalias klimato kaitos iniciatyvas, tai Europa iš esmės veikia viena. JAV, Kinija, Indija ir pietryčių Azija apie jokias iniciatyvas, kurios stabdytų jų vystymąsi nenori nė girdėti. O pasaulio gamybos ateitis yra būtent ten, o ne Europoje. Net jei visa Europa sustabdytų pramonę ir staiga grįžtų į akmens amžių, jos CO2 emisijas tuoj užpildytų kitos šalys.

Europa turi spręsti kaip išlikti konkurencinga, susitvarkyti finansus, o ne apsimetinėti globalia pokyčių lydere. Prieš keletą mėnesių žiniose pasirodė gana iliustratyvi žinutė – didžiųjų Europos šalių vadovai vyko į konferenciją Bangladeše įtikinti, kad Europa gali susitvarkyti su skolų krize. Geresnės pasikeitusio pasaulio tvarkos ir gresiančio Europos saulėlydžio iliustracijos nė nesugalvosi. Rūpintis, ką veiks baltosios meškos po 100 metų, kai braška visas europinis projektas yra tas pats, kas skęstant „Titanikui“ ginčytis dėl arbatpinigių.

Lietuva turi žiūrėti savo interesų. Ne ES, ne baltųjų meškų ir ne tarptautinių „anti-vystimosi“ aktyvistų. Jei kas nors Europoje ar pasaulyje nori priekaištauti Lietuvai dėl neva nepakankamų aplinkosauginių pasiekimų, tas „pataikė ne tuo adresu“. Skirtingai nei ES šalys, Lietuva ir kitos posovietinės šalys bent vykdo Kioto protokolo įsipareigojimus mažinti CO2 emisijas. Palyginti su 1990-aisiais Lietuva CO2 emisijas sumažino net 60 proc. Aišku, tai įvyko ne dėl aplinkosauginių siekių, o dėl radikaliai pasikeitusio ūkio – bet šiuo atveju tai nesvarbu. Vakarų šalys CO2 emisijas tik didino. Iš ES šalių mažesnes CO2 emisijas už Lietuvą turi tik Latvija (bent 2006-ųjų duomenimis), o vidutinis lietuvis yra daug kartų „žalesnis“ už vidutinį, klimato atšilimu nuolat gąsdinantį britą.

Savo kiemo žiūrėjimas reiškia, kad reikia naudoti tokią energiją, kuri atsiperka. Jei atsiperka atsinaujinantys šaltiniai – kodėl gi ne. Atsiperka investicijos į biokurą centralizuotame šildyme – gerai. Jei krosnyje kūrenti malkas yra vienas iš ekonomiškai pasiteisinančių atsinaujinančios energijos sprendimų – puiku. Paprastas praktiškas interesas diktuoja tai, kad rinktumėmės tai, kas atsiperka. O jei apie tą patį šiek tiek sudėtingiau – svarbu laikytis energijos šaltinio, technologijos neutralumo.

Tokį principą įgyvendinti paprasta ir pigu. Nereikia jokių subsidijų ar energijos kainą keliančių mokesčių. Nereikia politinių ginčų apie tai, kas geriau – vėjo ar saulės energija. Energetikai, mokslininkai ir verslininkai gali imtis to, kuo ir turėtų užsiimti, – mąstyti, kaip pagaminti kuo pigesnę energiją, o ne bandyti įtikinti politikus priimti vieną ar kitą skatinimo schemą. Nebelieka dirbtinio konflikto tarp atsinaujinančių ir neatsinaujinančių šaltinių energetikos. Energiją reikia rinktis pagal kainą, o ne pagal jos kilmę, t.y. taip, kaip tai daro eilinis vartotojas. Iš tiesų, kuriam skaitytojui svarbu „kuri“ elektros energija dabar teka kompiuteriu: atominė iš Rusijos, hidroenergija iš Latvijos ar degiųjų skalūnų iš Estijos?

Šiais laikais žmonėms svarbiau energijos kaina, o ne jos kilmė. Kadangi lietuviai gyvena skurdžiau nei europiečiai, natūralu, kad ir energijos kaina mums yra svarbesnė. Tai rodo ir tyrimai. Net ES politikos rėmuose energijos kainų stabilumas lietuviams yra svarbiausias prioritetas ir, atvirkščiai, atsinaujinančių šaltinių plėtra yra pats nesvarbiausias, rodo ES apklausos[1].

Koks galėtų būtų praktinis sprendimas? Pirma, jei Lietuva mano, kad atsinaujinančius energijos šaltinius reikia subsidijuoti, tai reikia daryti tik tiek, kiek reikalinga įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus ES. Antra, dėl paramos atsinaujinančių šaltinių energijos gamintojai turėtų konkuruoti kuo mažesne kaina. Trečia, energijos gamintojai turėtų konkuruoti ir tarp skirtingų technologijų. Kalbant paprastai, vėjo energijos gamintojai turi konkuruoti ne tik su kitais vėjo energijos gamintojais, bet ir su hidroelektrinėmis ar biomasę deginančiomis elektrinėmis. Nauda būtų dvejopa. Tokia rėmimo schema energijos vartotojams kainuotų mažiausiai. Taip pat Lietuvoje plėtotųsi labiausiai mūsų kraštui tinkančių atsinaujinančių energijos šaltinių gamyba (ir neatsirastų „egzotiškų“ 1,50 Lt už kilovatvalandę supirkimo tarifų).

Atsinaujinančių šaltinių reikia, bet lygiai taip pat reikia, kad iš jų gaminama energija būtų pigi. Tiesa, lygiai ta pati taisyklė turi galioti ir visiems kitiems energijos šaltiniams – nuo dujų iki atomo. Kritikuoti atsinaujinančius šaltinius dėl brangumo ir tuo pačiu metu pasisakyti už nepigią atominę energiją yra sunkiai apginama pozicija. Lietuvos politikos kryptis energetikoje turi būti orientuota į žmogų (vartotoją) – kad energija rinkos sąlygomis kainuotų kuo mažiau. Ne į konkrečius energijos gamintojus ar technologijas. Ir tikrai ne į baltąsias meškas.

Komentaras publikuotas delfi.lt