Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai dar kartą ragina Seimą įvertinti Šilumos ūkio įstatymą, pastaruoju metu patekusį į diskusijas dėl galimos korupcijos. Šis įstatymas prieš metus įtvirtino monopolijos sąlygas atskiriems šilumos tiekėjams, nors Seimo nariai buvo perspėti apie šiuos įstatymo trūkumus dar gerokai prieš jį priimant.
2002 m. Šilumos ūkio įstatymo projektą svarstant Seime, LLRI pateikė Seimui įstatymo projekto analizę su vienareikšmėmis išvadomis. Jose teigta, kad priimtas įstatymas nebus naudingas šilumos vartotojams, o tik sukurs monopolijos sąlygas atskiriems šilumos tiekėjams. Tačiau į šias išvadas tuo metu nebuvo atsižvelgta.
LLRI ekspertai primena, kad Šilumos ūkio įstatymas iš esmės apriboja šilumos vartotojų galimybę savo nuožiūra pasirinkti naudingiausią šildymo būdą, kuris kartu nepažeistų nustatytų taršos normų ir visuomenės interesų.
Įstatyme įtvirtinta be galo prieštaringa nuostata, kad konkurencija tarp alternatyvių energijos rūšių tiekėjų yra įgyvendinama pagal šilumos ūkio specialiuosius planus, kuriuos parengti buvo įpareigotos savivaldybės. LLRI nuomone, sąlygos konkurencijai gali atsirasti tik tada, kai nėra dirbtinių kliūčių paslaugų teikėjams siūlyti savo paslaugas vartotojams.
Įgyvendinant šią įstatymo nuostatą, jau dabar yra parengti specialieji Vilniaus miesto teritorijos zonavimo pagal šildymo būdą planai, kurie daugelyje Vilniaus vietų leidžia naujai statomuose ar rekonstruojamuose pastatuose pasirinkti tik centrinį šildymą, o šildymas dujomis ar elektra draudžiamas. Ekspertų teigimu, tokie reguliavimai stabdo naujų aplinkos teršimą mažinančių ir pigesnių šildymo technologijų diegimą, neabejotinai atsigręžia prieš šilumos vartotojus didesnėmis šilumos kainomis ir prastesne paslaugų kokybe, neskatina vartotojų pasirinkti efektyviausią šildymo būdą.
Kartu LLRI ekspertai atkreipia dėmesį, kad, įtvirtinęs galimybę dirbtinai riboti konkurenciją šilumos tiekimo sektoriuje, Seimas sukūrė išskirtines veiklos sąlygas turintiems šilumos tiekėjams piktnaudžiauti rinkoje užimama padėtimi ir nustatyti pernelyg aukštas kainas. Tiesa, įstatymas įpareigoja valstybės institucijas reguliuoti šilumos kainas, tačiau taip tik sukuriama regimybė, kad šilumos kainos yra pagrįstos.
Ir Lietuvos, ir užsienio šalių patirtis rodo, kad valstybinis kainų reguliavimas neskatina šilumos gamintojų ir tiekėjų ieškoti pigesnių gamybos ir tiekimo technologijų, o tik verčia dirbtinai “išpūsti” savo sąnaudas tam, kad valstybinis reguliuotojas patvirtintų kuo aukštesnę kainą.
LLRI tikisi, kad Seimas įvertins vartotojams nepalankias Šilumos ūkio įstatymo nuostatas ir inicijuos reikalingus įstatymo pakeitimus.
LLRI Šilumos ūkio įstatymo projekto analizę galima rasti internete adresu: http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Verslas/Sildist.phtml.
