D. Sujetaitė apie valstybines vaistines: atpiginti vaistus yra paprastesnių būdų

Siūlymas kurti valstybinių vaistinių tinklą mažų mažiausiai absurdiškas. Yra daug priežasčių, kodėl vaistai neatpigtų, jei jais pradėtų prekiauti valstybinės vaistinės.

Pirma, mažai tikėtina, kad valdiškos vaistinės nusipirks vaistų pigiau nei privačios. Valstybė vaistų negamina (išskyrus nedidelius kiekius). Vaistus gamina privatūs gamintojai, vaistinė tik superka juos iš gamintojų (tiksliau – didmenininkų) ir vėliau pardavinėja. Sunkiai tikėtina, kad valstybinės vaistinės vaistus iš didmenininkų gautų pigiau nei privačios, juolab kad pastarosios turi tikrai nemažą derybinę galią. Be to, korupcijos rizika, užsiiminėjant valdišku verslui, yra didelė. Ar nebus taip, kaip su „auksinėmis šakutėmis“, kad gausime ir „auksinių tablečių“?

Antra, abejotina, ar valstybinės vaistinės, pirkdamos didelius kiekius vaistų, sumažins kainas. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška, kad perkant didelį kiekį vaistų visam valdiškam vaistinių tinklui būtų numušta kaina. Pažiūrėjus į faktus, tai abejotina. Valstybines vaistines planuojama atidaryti ligoninėse ir poliklinikose. 2015 m. Lietuvoje veikė apie 175 respublikinių, miesto ir apskričių ligoninių, valdiškų pirminių sveikatos priežiūros centrų, poliklinikų. Net jei kiekvienoje iš jų atsidarys po valdišką vaistinę, apie 175 valdiškų vaistinių tinklas būtų kur kas mažesnis nei šiuo metu veikiantys privačių vaistinių tinklai.

Didžiausias privatus tinklas turi apie 300, antras pagal dydį – apie 260. Jau dabar didieji vaistinių tinklai turi daugiau vaistinių ir perka daugiau vaistų nei įsivaizduojamas valdiškas tinklas. Ir jų derybinė galia yra didesnė.

Trečia, abejotina ir tai, kad valdiškos vaistinės prekiaus efektyviau nei privačios ir taip mažins vaistų kainas. Lietuvoje vaistų kainos jau seniai reguliuojamos, tiksliau, valdžia yra nustačiusi prekybos maržą vaistinėms nuo 4 iki 30 proc. vaisto kainos. Dėl to jos negali parduoti vaisto brangiau už valstybės nustatytą prekybos antkainį. Dėl konkurencijos šis antkainis dažnai yra mažesnis nei leidžiamas. Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos 2014 m. duomenimis, vidutinės mažmeninės kainos buvo 19,2 proc. mažesnės už maksimalias leistinas mažmenines kainas. Reikia nepamiršti irto, kad iš prekybininko dalies reikia sumokėti atlyginimus vaistinės darbuotojams, atsiskaityti už komunalines paslaugas, patalpų nuomą ir t.t.

Vaistai galimai atpigtų nebent tada, jei valstybinės vaistinės pardavinėtų nuostolingai, pavyzdžiui, be jokios pardavimo maržos. Tačiau tą nuostolį kažkam reikėtų padengti, nes net ir valdiškose įstaigose vaistininkai nedirbs už dyką, o tiekėjai vaistų nemokamai irgi neduos. Nuostolius padengtų ne kas kitas, o mokesčių mokėtojai.

Ketvirta, argumentas, kad vaistai atpigtų, nes valdiškos vaistinės sukurtų daugiau konkurencijos, – taip pat sunkiai tikėtinas. Greičiau, atvirkščiai – išstūmus likusias nepriklausomas vaistines, konkurencija tik sumažėtų. Be abejo, konkurencija mažina kainas. Bet konkurencija tarp dabar veikiančių vaistinių ir taip jau arši. Jei sąžiningai norima didinti konkurenciją vaistų prekyboje, reikia įvertinti pastarųjų metų reguliavimų ir galiojančios kompensuojamųjų vaistų tvarkos poveikį konkurencijai ir t. t.

Atpiginti vaistus galima daug paprastesnėmis priemonėmis. Jau dabar valdžia turi visus svertus mažinti vaistų kainas, tačiau jais nepasinaudoja. Valdžios atstovai su gamintojais derasi dėl į Lietuvos rinką tiekiamų vaistų kainų. Tai, kad į Lietuvą patenka brangūs vaistai, yra valdžios atsakomybė.

Valdžia taip pat sprendžia, kokius vaistus ir kiek kompensuoti. Tereikia atšaukti pacientų interesams kenkiančius reguliavimus, įtraukiant vaistus į kompensuojamųjų vaistų sąrašą.