Praėjusią savaitę turėjome svečią iš JAV CATO instituto – daktarą Richard Rahn. Bevažiuojant mums kartu pro Rotušės aikštę, kur tuo metu buvo montuojama Kalėdų eglutė, atkreipiau svečio dėmesį. „Mūsų Kalėdų eglutė – ekologiška“, pasakiau, atkartodama tai, kas mums, Vilniaus gyventojams, yra sakoma apie jau nebe pirmus metus mieste „sukonstruojamas“ egles.
Sunku perteikti svečio gyvą nuostabą į tai, kad eglutė netikra, o dar sunkiau spontanišką juoką, kad ji pateikiama kaip ekologiška. Kiek energijos reikėjo sueikvoti, kad būtų pagamintas metalo karkasas, ant kurio pinamos dirbtinės šakos, pagamintos chemijos gamyklose, ir kas gali būti ekologiškiau už savaime atsinaujinantį išteklį – medį, kuris augdamas dar ir CO2 absorbuoja?
Naminės „ekologiškos“ plastmasinės eglutės – tiek pat „ekologiškos“ ir tiek pat „prisideda“ prie tikrosios ekologijos. Mat jei žmonės Kalėdoms pirks gyvą eglutę, pardavėjai jas augins. Niekas laisva valia nesirūpins, kad būtų auginamos gyvos eglės, jei puošime tik dirbtines.
Itin dažnai teigiama, kad rinka patiria nesėkmę gamtosaugos srityje. Tačiau šis Kalėdinis pavyzdys byloja ką kita.
