Stebime valdžią. Subsidiari rangovų atsakomybė, PVM lengvata maitinimo įstaigoms, grynųjų atsisakymas mokant atlyginimus

Žinių radijas birželio 30 d. laidoje „Ekonomika šiandien“ LLRI ekspertai apteikia„Stebime valdžią“ rubriką, o Kotryna Tamkutė apie pasaulines tiekimo grandines kalbėjosi su Lietuvos pramoninkų konfederacijos viceprezidentu Mantu Gudu ir verslo valdymo paslaugų bendrovės „Mažeika ir partneriai“ tiekimo grandinės praktikos grupės vadovu Mariu Taparausku.

Šios laidos „Stebime valdžią“ rubriką rasite žemiau.

Stebime valdžią

Stebime valdžią

Nepritariame

Seime ir toliau kelią skinasi Darbo kodekso pakeitimas, pagal kurį visiems statybų sektoriaus rangovams perkeliama atsakomybė už subrangovų darbuotojų algų išmokėjimą, jeigu subrangovas jų nesumokėtų.

Šis pakeitimo projektas parengtas nekokybiškai ir niekaip neprisideda prie teisėkūros kokybės gerinimo.

Direktyva, kuria bando remtis projekto iniciatoriai, neįpareigoja įteisinti tokios subsidiarios atsakomybės. Ji šią atsakomybę įpareigoja taikyti tik komandiruojant darbuotojus. Tokio perteklinio reguliavimo ir papildomų suvaržymų nustatymo perkeliant ES teisę reikėtų vengti. Papildomi suvaržymai galimi tik tada, kai jie yra pagrįsti, o Projekto iniciatoriai to nepadaro. 

Tačiau daugumai Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narių tai nerūpi: jie nepritarė naujai pateiktam pasiūlymui apriboti Darbo kodekso pakeitimo taikymą tik komandiruojamiems darbuotojams. Gali susidaryti įspūdis, kad subsidiarios atsakomybės įteisinimas – tai tikslas, kuris pateisina visas priemones, tačiau konstituciniai teisinės valstybės bei proporcingumo principai įpareigoja priimti pagrįstus ir pasvertus sprendimus, apsvarsčius visas galimas alternatyvas, tačiau šiuo atveju tai nėra daroma.

Priėmus projektą, geri norai liks popieriuje ir bus padaryta didelė paslauga šešėliui, nes jo patrauklumas tik didės. O už tai susimokės sąžiningi rangovai ir žmonės, norintys greičiau įsikraustyti į naujus namus.

Informuojame

Pastaruoju metu Seime priiminėjami įstatymo projektai dar kartą demonstruoja, kad mokesčių lengvatos grindžiamos politiniais, ne ekonominiais argumentais.

Suprantama, kodėl Vyriausybė nori padėti nuo COVID-19 pandemijos ir karantino stipriai nukentėjusiems viešojo maitinimo subjektams. Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata yra tarsi netiesiogiai mokama kompensacija už priverstinę prastovą karantino metu, už nuosavybės teisių ribojimą. Tačiau nelabai aišku, kodėl kompensuojama per PVM lengvatą ir dar ne visoms paslaugoms. Šiuo atveju matome nenuoseklios kompensavimo verslui už veiklos apribojimus politikos padarinius.

Šiuo metu prie Finansų ministerijos veikia mokestinių lengvatų peržiūros grupė, kurios regos lauke – tikrų ir menamų lengvatų sąrašai. Tačiau Seimas lygiagrečiai jau gamina naujas lengvatas, kurioms pagrįsti nesilaiko jokio vieningo kriterijaus. Ekonomine prasme lengvatos visada turi dvi puses. Viena vertus, palengvinama mokestinė našta lengvatiniais tarifais apmokestintų prekių ar paslaugų teikėjams, gyventojams įsigyti jų yra santykinai lengviau. 

Kita vertus, tai visada iškraipo konkurenciją: tiek dėl lengvesnių sąlygų veikti, tiek dėl didesnio patrauklumo gyventojams rinktis mažiau apmokestintas prekes. Kiek tos, o ne kitos prekės ar jų gamintojai nusipelno būti išskirti, sprendžia tik politikai. Lengvatos sunkina mokesčių administravimą, gali sąlygoti piktnaudžiavimą ir provokuoti didesnę bendrą mokesčių naštą.

Abejojame

Seimo narių grupė parengė ir Vyriausybės išvadoms teikia Kurortų ir Kurortinių teritorijų darnaus vystymo įstatymą. Jo tikslas – vienu teisės aktu reglamentuoti kurortų ilgalaikę plėtrą, finansavimo šaltinius, kurortinių išteklių kaip išskirtinio valstybės turto, racionalų naudojimą, išsaugojimą, gydomųjų paslaugų ir turizmo plėtrą. Šiuo teisės aktu taip pat siekiama reglamentuoti valstybės institucijų kompetenciją kurortų ir kurortinių teritorijų vystymo srityje, nustatomi bendrieji reikalavimai gyvenamajai vietovei, kuriai siekiama kurorto statuso bei Kurortologijos tyrimų centro steigimą ir finansavimą.  

Suprantamas įstatymo autorių siekis reglamentuoti visas kurortams ir kurortologijai aktualias sritis vienu teisės aktu: ūkinę veiklą vystyti dažnai trukdo perteklinis kai kurių sričių reguliavimas, besidubliuojantys ar vienas kitam prieštaraujantys reikalavimai. Tokia situacija yra būdinga daugeliui sričių – teisės aktų gausa ir jų prieštaringumas, o taip pat sunkumai rasti reikalingą informaciją vienoje vietoje provokuoja kurti naują įstatymą, pakeisiantį grupę buvusių. Tačiau praktika rodo, kad sukūrus naują teisės aktą, iki tol galioję įpareigojimai nepanaikinami: našta padidėja ir neaiškumų atsiranda dar daugiau. 

Daugelį problemų galima būtų išspręsti šalinant perteklinį reguliavimą ir kolizijas galiojančiame reglamentavime ir institucijoms glaudžiau bendradarbiaujant.

Abejojame

Seimas nusprendė, kad algas ir dienpinigius bus galima išmokėti tik pavedimu į darbuotojo nurodytą sąskaitą, atsisakant galimybės atsiskaityti grynaisiais pinigais. Nors iš pradžių labiausiai buvo susirūpinta transporto sektoriaus darbuotojais, galimybė pasirinkti algą gauti grynaisiais buvo atimta iš visų darbuotojų. Tokia schema teisėkūroje naudojama vis dažniau – projektas prasideda nuo, pavyzdžiui, komandiruojamų darbuotojų apsaugos, o tada draudimai ir ribojimai išplečiami visiems. Tai didina neapibrėžtumą rinkoje, nes politikų sprendimai tampa vis sunkiau prognozuojami.

Pavojinga tai, kad dažniausiai problemos sprendžiamos draudimais ir ribojimais, o ne sistemiškai vertinant problemų priežastis ir kuriant pozityvias paskatas. Draudimai apskritai yra brangiausia priemonė, kuri nekriziniu laikotarpiu ir esant įprastoms sąlygoms yra mažiausiai efektyvi.

Draudimas gauti algą grynaisiais ir su tuo susijusi našta tenka legaliems rinkos dalyviams, o ne šešėliniams – pastarieji tam ir yra šešėlyje, kad reguliavimai jų nepasiektų. Didinant ribojimus šešėlio patrauklumas tik didėja, o skatinti išeiti iš šešėlio galima tik nuosekliai didinant legalios veiklos patrauklumą.

Beje, Darbo kodekso pakeitimas visų pirma varžo paties darbuotojo laisvę pasirinkti, kaip jis nori gauti savo atlyginimą. Anksčiau dar buvo svarstyta leisti pačiam darbuotojui spręsti, ar jis atlyginimą nori gauti grynais, ar pavedimu, tačiau šiandien priimtoje pataisoje jokių galimybių darbuotojui pačiam pasirinkti nebeliko.

Pritariame

Seimas nusprendė, kad Sausio 13-oji neturėtų būti laisvadienis, nes tai pakeistų jau egzistuojančias tradicijas. Seimo komitetas, kuriam pritarė visas Seimas, teigė, kad Laisvės gynėjų diena jau 30 metų minima Lietuvoje ir dažniausia tai būna darbo diena. Tai suformavo ilgametes tradicijas – visos tą dieną dirbančios institucijos, ugdymo įstaigos gyvą atmintį puoselėja uždegdamos languose prisiminimo žvakeles, taip pat vyksta įvairūs renginiai, minėjimai.

Laisvės gynėjų diena yra puikus pavyzdys to, kaip formuojasi tradicijos, kai nėra nustatoma prievolių. Tokių tradicijų formavimasis ypač svarbus ne tik pačiai visuomenei, bet ir pilietiniam ugdymui, nes puoselėjama gyvoji atmintis ir tai vyksta organiškai, o ne primetant įstatymais.

Pritariame

Vyriausybė Seimui teikia Biudžetinių įstaigų įstatymo pakeitimo projektą. Įstatymo projektu siekiama įtvirtinti Lietuvos prekybos atstovybės teisinį statusą. Tokia atstovybė būtų steigiama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos iniciatyva ir Vyriausybės pritarimu. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, valstybės interesams užsienio valstybėse atstovauja Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės. Tačiau diplomatinės atstovybės gali būti steigiamos ne visur, kur yra poreikis plėtoti prekybinius ir kultūrinius ryšius.

Įstatymo pakeitimas sudarys lanksčias sąlygas steigti prekybos atstovybes užsienio šalyse ir skatins Lietuvos ekonominę diplomatiją.

Visą laidą rasite čia.