Lietuva susidūrė su rekordiniu per dešimtį metų nedarbo lygiu. Šią savaitę Užimtumo tarnyba pranešė, kad nedarbo lygis šiuo metu yra 13,5 proc. Tačiau susiduriame su paradoksu – nors auga nedarbas, laisvų darbo vietų skaičius taip pat didėja. Rugpjūčio pradžioje buvo per 17 tūkst. neužimtų darbo vietų – daugiausiai nuo tada, kai buvo pradėta skelbti ši statistika.
Tokį darbo rinkos išsikreipimą gali lemti kelios aplinkybės: darbuotojų ir bedarbių persikvalifikavimo ir persiorientavimo priemonės nėra kryptingos ir tinkamai įgyvendinamos, bei žmonės neturi pakankamai motyvacijos įsilieti į darbo rinką. Vyriausybei į kairę ir dešinę išmokomis skirstant skolintus pinigus, panašu, kad pagrindinį vaidmenį čia vaidina žmonių motyvacijos stoka, kuri šiuo atveju tik dar labiau auga. Juk kam dirbti, jei tapęs bedarbiu gausi papildomus 200 eurų? Padidintos ir jau anksčiau darbo netekusiųjų nedarbo išmokos.
Darbo neturinčio asmens finansinę motyvaciją įsilieti į darbo rinką atskleidžia nedarbo spąstų rodiklis. Nedarbo spąstai parodo, kurią dalį nedirbančiojo gaunamos socialinės išmokos sudaro jo pajamose, kurias jis gautų, jei įsidarbintų. Keista, bet čia esame pirmūnai euro zonoje. 2019 metų Eurostat duomenimis Lietuvoje nedarbo išmokos sudaro beveik 88 proc. atlyginimo, kurį įsidarbinęs žmogus galėtų uždirbti. Tuo tarpu euro zonoje nedarbo išmokos sudaro maždaug 75 proc. galimo uždarbio. Dar daugiau, nedarbo spąstai euro zonoje yra daug pastovesni nei Lietuvoje ir jau kurį laiką mažėja, o mūsų šalyje išlaiko didėjimo tendenciją. Taigi, bedarbio motyvacija dirbti Lietuvoje iki pandemijos buvo vidutiniškai daugiau kaip dešimtadaliu mažesnė nei vidutinio europiečio, o pandemijos metu, tikėtina, dar sumažėjo.
Ši problema Lietuvoje nėra nauja, greičiau senai nauja, nes tokius aukštus nedarbo spąstus bei palyginus aukštą laisvų darbo vietų lygį turime maždaug nuo 2015-ųjų, bet tik COVID-19 pandemijos metu šis darbo rinkos paradoksas aktualizavosi dar labiau išaugus nedarbui. Kad situacija signalizuoja apie problemas, pažymi ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakyta piniginių paskatų dirbti 2020 metų rodiklių apžvalga. Tyrėjai konstatuoja, kad reikia stiprinti paskatas dirbti galintiems įsidarbinti už minimalią mėnesinę ar panašaus dydžio algą. Pasak tyrėjų, nedarbo spąstus sumažinti būtų įmanoma peržiūrint nedarbo išmokų mokėjimo taisykles.
Motyvacijos dirbti neprideda ir „vaiko pinigai“. Nors pradinis „vaiko pinigų“ tikslas buvo patenkinti būtiniausius poreikius tų, kurių pajamos nėra pakankamos, bei, iš dalies, skatinti gimstamumą, galiausiai tai prisidėjo prie paskatos nedirbti. Didžiausia problema su „vaiko pinigais“ yra ta, kad neįmanoma užtikrinti, jog „vaiko pinigai“ būtų skiriami būtent vaikams, todėl jie tiesiog prisideda prie bendrų šeimos pajamų ir tėvams nereikia dėti pastangų tiems pinigams užsidirbti.
Didžiausia rizika pakliūti į nedarbo spąstus yra minimalią algą (MMA) uždirbantiems vienišiems tėvams bei daugiavaikėms šeimoms. Pavyzdžiui, šeimoje su dviem vaikais abu tėvai uždirba MMA, tai yra po 437 eurus „į rankas“. Vienas iš tėvų praranda darbą arba nusprendžia išeiti iš darbo ir daugiau laiko skirti namams ir šeimai. Ši šeima pirmus tris vieno iš tėvų nedarbo mėnesius praras tik maždaug 6 proc. visų šeimos buvusių pajamų. Visgi, MMA didinimas problemos neišspręs, kadangi nedarbo išmoka skaičiuojama atsižvelgiant į paskutiniųjų mėnesių atlyginimą. Su aukštesne MMA kils ir nedarbo išmokos, o ilgainiui ir nedarbo spąstai grįš į buvusį lygį.
Ši, kaip ir daugelis kitų socialinių problemų, nėra išsprendžiama taip lengvai ir MMA kėlimas nėra tinkama priemonė tam pasiekti. Prieš rinkimus dar pasipils nemažai iniciatyvų kur padalinti papildomus eurus ar kur kokią išmoką pakelti. Reikia labai stipriai pamatuoti, ar skiriamos išmokos yra tikslingos ir kokią įtaką jos turės. Turime keisti savo socialinės paramos sistemą ir vengti išlaikytinių kultūros kūrimo, nes dabar nei tiems, kuriems trūksta, užtenka, nei sukuriama motyvacija užsidirbti galintiems tai padaryti.
