K. Mickutė. Pagalba įmonėms ne tik subsidijomis

Naujasis Seimas jau ėmėsi priemonių, kaip padėti su prastovomis susiduriantiems darbuotojams ir darbdaviams. Nuspręsta visiškai subsidijuoti prastovoje esančiųjų darbo užmokestį, neviršijant 2 minimalios mėnesinės algos dydžio. Yra ir kita, nefinansinio pobūdžio priemonė, kuri taip pat padėtų užtikrinti įmonių veiklos tęstinumą.

Balandį Seimas priėmė įstatymą, kuris leidžia laikinai netaikyti tam tikrų juridinių asmenų nemokumo procedūrų reikalavimų. Tačiau jis buvo sietas tik su pirmuoju karantinu ir jam pasibaigus vasarą nustojo galioti. Galima manyti, kad priimant šį įstatymą buvo viliamasi, kad antrojo karantino neprireiks, tačiau jį paskelbus – apie priemonės pratęsimą planų negirdėti.

Įstatymu leidžiama laikinai stabdyti kai kurių juridinių asmenų nemokumo procedūrų terminų skaičiavimą. Tai suteikia daugiau judesio erdvės įmonėms, kurios išgyvena laikinus finansinius sunkumus, atsiradusius dėl karantino. Laikinai suspendavus terminų skaičiavimą tiesiogiai sudaromos sąlygos išsaugoti darbo vietas ir suteikiama galimybė įmonėms atsitiesti – tam reikia nebūtinai kelių mėnesių, juk gali užtekti ir vieno stambaus kontrakto. Taip pat pirmojo karantino laikotarpiu ir 3 mėnesius nuo jo atšaukimo buvo suspenduota juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo ar bankroto bylos iškėlimo arba inicijuoti bankroto procesą ne teismo tvarka. Svarbu tai grąžinti, nes nesilaikydamas šios pareigos, juridinio asmens vadovas rizikuoja būti asmeniškai atsakingas dėl karantino padarinių jo vadovaujamai įmonei. Galiausiai, ši priemonė nekainuoja nė kiek tiesioginių valstybės biudžeto lėšų ir leidžia bent laikinai nenaudoti išteklių iš fondo, skirto darbuotojų garantijoms užtikrinti darbdaviui tapus nemokiam. Suprantama, kad bankroto atidėjimas vėlesniam laikui gali turėti neigiamų padarinių įmonės partnerių grandinei ir kreditoriams. Todėl svarbu yra ne ieškoti vieno rakto visoms problemos, o siekti pusiausvyros tarp visų grupių interesų.

Įstatymo teikiamomis galimybėmis gali pasinaudoti toli gražu ne visi. Nesilaikyti tam tikrų nemokumo procedūrų inicijavimo reikalavimų gali pasinaudoti tik per pirmąjį karantiną sunkumų patyrusios įmonės. Kad ir ironiškai skamba, įmonės, atsidūrusios ant nemokumo slenksčio atsiduria bent jau teisiškai „palankesnėje“ padėtyje negu tos, kurios mokumo problemas patiria antrojo karantino metu, nes pastarosios net neturi pasirinkimo galimybės. O objektyvių pagrindų tokiam skirtingam įmonių traktavimui nėra.  Dar daugiau, formali galimybė pasinaudoti įstatymu baigėsi rugsėjį. Ir štai, turime įstatyminį „zombį“, kurio gyvybę palaiko tik deklaratyvi „Galioja“ žyma Seimo dokumentų duomenų bazėje, nors faktiškai įstatymu pasinaudoti neįmanoma.

Pakalbėkime ir apie praleistas galimybes. Įstatyme numatoma, kad „Vyriausybė, įvertinusi ekonominę situaciją, rinkos balanso atsikūrimą ir jo trukmę, taip pat šių procesų įtaką juridinių asmenų mokumui“, turi teisę pratęsti galimybę laikinai nukrypti nuo nemokumo procedūrų reikalavimų, bet ne ilgiau negu iki kalendorinių metų pabaigos. Tikėtis, kad per likusią savaitę Vyriausybė pratęs Įstatymo taikymą, nėra realistiška. Tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad priemonė, kuri pasirodė esanti reikalinga ir savalaikė, turėtų būti palikta įstatymų kapinynuose.

Tai – iliustracija, kad dažnai priemonių, kaip dar padėti įmonėms, toli ieškoti nereikia, ir sprendimai neretai gali būti randami paviršiuje. Tikslingiausia būtų pradėti nuo skubios revizijos tų priemonių, kurios galiojo pavasarį ir pasiteisino. Taip pat analizuoti, kodėl kai kurių priemonių taikymas strigo – tam, kad dabar skubi pagalba įmones pasiektų skubiai.