Išgyvenę XX a. tragedijas, nacių ir sovietų totalitarinius režimus, individai atsikovojo mąstymo ir asmeninio gyvenimo laisves. Lyg ir atsirado supratimas: valstybė radikaliai nebesikiš į žmonių mąstymą ar gyvenimą. Tačiau XXI a. noras reguliuoti asmenų gyvenimą sugrįžta netikėčiausiais pavidalais.
Kalbu net ne apie išraiškos laisvę dėl nacionalinio saugumo. Ne apie radikalųjį politinį korektiškumą. Ir net ne apie tuos laisvės priešininkus, kurie sąmoningai išnaudoja žodžio laisvę neapykantai skleisti. Be šių grėsmių, tyli ir pavojinga asmeninio gyvenimo kontrolė atšliaužia valstybinio paternalizmo pavidalu.
Kilęs iš lotyniško „pater“ – tėvas, šis terminas tiksliai atspindi valdžios požiūrį į žmogų. Suaugęs asmuo yra per kvailas, kad teisingai nuspręstų, todėl už jį tai padarys politikai. Paternalizmas plečiasi, o valdžia pradeda kištis į vis daugiau gyvenimo sričių.
Vyresni skaitytojai turėtų atsiminti sovietinį animacinį filmą „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ ir piktąją auklę Freken Bok. Ji – paternalistinės valdžios įsikūnijimas. Pasamdote auklę tvarkyti namų, bet Freken Bok pas jus apsigyvena ir pradeda nurodinėti, kaip jums elgtis savo namuose.
Tęsiame palyginimą toliau: „Karlsone“ Freken Bok vaikui draudė bandeles. Gyvenime valstybė-Freken Bok suaugusiems žmonėms nurodinėja nevalgyti saldžių bandelių, sūrių traškučių, negerti gazuotų gėrimų. Paprastai tariant, paternalizmas išsikerojo iki tokio lygmens, kad politikai nebesibodi reguliuoti net suaugusių gyventojų maisto ir gėrimų.
Štai keli JAV miestai uždraudė greitojo maisto užeigas neturtinguose rajonuose. Kodėl? Greitasis maistas pigus ir prieinamas, todėl neturtingi (ir, suprask, neprotingi) žmonės jį perka. Ateina valstybė-Freken Bok ir uždaro užkandines. Problema išspręsta.
Žinoma, paternalizmas nebūtinai yra nutaikytas į neturtinguosius. Tik kažkodėl visi yra girdėję apie siūlymus drausti mėsainius ar limonadą. Bet ne žąsų kepenėles ar karamelinį kapučiną. Nors pastarieji turi ir daugiau kalorijų, ir daugiau cukraus.
Paternalistinė politika maiste diegiama sparčiai ir nepastebimai. Konkretaus produkto ar sudedamosios dalies apmokestinimas ar uždraudimas paprastai būna jau paskutinė stadija. Viskas vyksta daug nuosekliau. Iš pradžių pradedama riboti informacija apie produktą, pavyzdžiui, reklama. Nuosekliai mažinamas pardavimo vietų skaičius. Vėliau imama kištis į produktų receptūrą. Viskas daroma mažais žingsneliais, po truputį plečiant draudimą, bet tuo pačiu metu neužkabinant per daug prieštarauti galinčių grupių.
Skaitytojams gali kilti dvi mintys. Pirma, autoriui – paranoja. Deja, pilna pavyzdžių: štai vadinamųjų transriebalų draudimas iš pradžių vien Niujorko restoranuose perauga į draudimą visos šalies mastu. Galiausiai transriebalus užsimojama uždrausti apskritai visuose produktuose, tiek restoranuose, tiek parduotuvėse.
Antra mintis – tai jau kažkur matyta. Ir būsite teisūs. Paternalizmas maisto srityje seka ta pačia strategija, kuri buvo pritaikyta tabakui ir alkoholiui. Pirma, uždrausta ar apribota informacija apie produktą, tada sumažintas vietų skaičius, kur šių produktų galima įsigyti ir kur juos vartoti. Dar vėliau pradedama reguliuoti pačių gaminių sudėtį (pavyzdžiui, uždrausti plonas ar mėtines cigaretes).
O kaip akcizo mokestis? Kol kas jis taikomas alkoholiui ar tabakui, bet ne maistui. Tačiau raginimų – apstu. 2014 m. siūlytas gaiviųjų gėrimų ir traškučių mokestis. 2013 m. rekomenduota taikyti didesnes sveikatos draudimo įmokas žmonėms, kurių gyvenimo būdą politikai pripažintų kaip netinkamą.
Kokį poveikį turi maisto draudimo iniciatyvos? Danija 2011 m. įsivedė riebalų mokestį, o 2013-aisiais panaikino. Kodėl? Riebalų vartojimas nesumažėjo. Tačiau dėl mokesčio pakilus kainoms žmonės pradėjo rinktis žemesnės kokybės prekes ar pigesnius prekės ženklus. Be to, mokestis labiausiai kirto per mažiausiai uždirbančių gyventojų kišenes. Beje, taip nutinka visada. Konkrečios prekės vartojimui sumažinti įvesti mokesčiai (t. y. akcizas) labiausiai ištuština neturtingųjų pinigines.
Kokias išvadas iš šios nesėkmės pasidarys Freken Bok? Draudimas neveikė, nes buvo nepakankamai griežtas. Kai turi tik plaktuką, viskas atrodo kaip vinys. Kai nori reguliuoti žmonių gyvenimus, tam pateisinimų surasi bet kada.
Taigi, be įprastinių grėsmių asmeninio gyvenimo neliečiamumui, atsiranda nauja – valdžios noras reguliuoti, ką ir kaip valgome. Įdomu, ar 2016 m. rinkimuose kokia nors į užmarštį begrimztanti Freken Bok nepaskelbs „kryžiaus žygio“ ir neims aiškinti, ką žmonės turėtų dėtis į burną?
