Turite 5000 eurų? Per metus uždirbote 15 tūkst. eurų? Sveikinu, esate įtartinas. Bankai automatiškai siųs jūsų sąskaitos duomenis mokesčių inspekcijai.
Patikslinsiu. Jei mokesčių inspekcija turi bent įtarimų, kad jūs užsiimate nelegalia veikla, tai jai gauti duomenis apie jūsų banko sąskaitą jau ir dabar yra vieni niekai. Tačiau dabar mokesčių inspekcija nori matyti visų mūsų sąskaitas. Turite bent truputį atsidėję juodai dienai, per mėnesį uždirbate virš 1 000 Eurų? Mokesčių inspekcija jūsų sąskaitoje galės knistis be teismo leidimo, informavimo, ar apskritai be priežasties.
Klausimų – ar tai teisinga, saugu, efektyvu, civilizuota – galima iškelti daugybę. Bet apsiribosiu vienu. Iš žmonių, pinigus uždirbančių savo darbu ar kūrybiškumu, asmeninėmis pastangomis, valdžia reikalauja šimtaprocentinio atvirumo, peržengiančio laisvos visuomenės normas. Tačiau ar tokį patį finansinį atvirumą demonstruoja pati valdžia?
Pabandykite išsiaiškinti, kiek iš tikro pinigų uždirba dirbantieji valstybės įstaigose. Atlyginimai – viena. O kur dienpinigiai už komandiruotes, uždarbiai „iš projektų“, trylikti atlyginimai, premijos už gerą darbą (lyg geras darbas būtų kažkas neįtikėtino)? Jau nekalbant apie komedija tapusias Seimo narių kanceliarines išlaidas.
Arba pabandykite išsiaiškinti, už kiek konkreti valdiška įstaiga pirko baldus, kompiuterius ar paslaugas. Garantuoju, liksite nieko nepešęs. Informacijos arba nebus, arba ji bus pateikta taip, kad nieko nesuprasite. Jau nekalbu apie nacionalinį biudžetą ir jo išlaidų eilutes.
Problema ne tame, kad neva žmonės finansiškai neišprusę. Tiesiog valdžia neturi atsiskaitymo visuomenei kultūros. Jei valdžiai sąžiningai rūpėtų atsiskaityti už kiekvieną eurą, tai atsirastų ir informacijos, ir kaip ją pateikti. Jei valdžios atstovai į atsiskaitymą mokesčių mokėtojams investuotų bent kruopelytę tos energijos, kurią jie investuoja per rinkimus, tai kiekvienas užkalbintas gatvėje galėtų pakomentuoti valstybės skolą, turėtų pagrįstą nuomonę apie biudžeto prioritetus, ar greitai pasvertų kaštų ir naudos santykį naujo kelio tiesimui.
Taigi, kas kam turėtų atsiskaitinėti? Ar mokesčių mokėtojas turėtų įrodyti valdžiai, iš kur jis gavo pinigus? Ar valdžia turi įrodyti mokesčių mokėtojui, kad jo pinigai išleisti skaidriai ir naudingai?
Aš manau, valdžia mokesčių mokėtojui. Jūs manote, kad abu turi vienas kitam atsiskaitinėti po lygiai? Nesutinku, bet tebūnie. Bet ir jūs turėtumėte sutikti, kad dabar valdžia pati nesilaiko taisyklių, kurių nori priversti laikytis mus.
O gal jūs manote, kad žmogus privalo atsiskaitinėti valdžiai, o valdžia žmogui – ne? Jūsų pažiūros į žmogaus ir valdžios santykį labai pritaptų dabartinėje Rytų kaimynėje. Gal jūs politikas? Tai turbūt iš tų, kuriuos erzina vien mintis, kad mokesčių mokėtojams apskritai reikia atsiskaityti už išleistus pinigus. O mintis, kad biudžeto pinigai iš tikro yra mokesčių mokėtojų, o ne politikų pinigai, apskritai griauna jūsų vertybių sistemą.
Galite būti kairysis, galite būti dešinysis. Vakarus nuo Rytų skiria ne kairė ar dešinė, bet valdžios ir žmogaus santykis. Ne veltui Tomas Džefersonas sakė: „Laisvė – kuomet valdžia bijo žmonių, tironija – kuomet žmonės bijo valdžios.“
Grįžkime prie sąskaitų sekimo. Prieš keletą mėnesių keli politikai visus, uždirbančius daugiau nei 888 Eurus, norėjo apmokestinti turtuolių mokesčiu. Bet ši populistinė iniciatyva atslūgo sujudus visuomenei. Dabar ant Vyriausybės stalo – trečdalio dirbančiųjų traktavimas kaip potencialių nusikaltėlių. Vyriausybė turėtų grąžinti šį teisės aktą rengėjams.
