Ž. Šilėnas. Kam įmonėms investuoti Lietuvoje?

2016-09-08 | Lietuvos žinios

„Financial Times“ padalinys domėjosi, kodėl įmonės investuoja užsienyje. Pirmi du atsakymai buvo „rinkos dydis“ ar „buvimas šalia rinkų“. Trečia priežastis – verslo klimatas ir reguliavimas. Ką tokia žinia reiškia Lietuvai? Ypač diskusijų dėl naujojo Darbo kodekso kontekste.

Lietuva – maža šalis ir maža rinka. Neturiu galvoje dvasiškai ar istoriškai. Vis dėlto jei žiūrime grynai į ekonominius dalykus, beveik 3 mln. gyventojų, gaunančių nedidės pajamas, turinti šalis nėra ta rinka, į kurią veržtųsi prekių pardavėjai. Jei vadovautumėte tarptautinei įmonei, kurią rinką labiau norėtumėte užkariauti? Lietuvos – atskiros valstybės su savais įstatymais, skirtingais mokesčiais ir taisyklėmis, kur etiketes reikia spausdinti gražia bet niekam nesuprantama kalba ar trečdalio Londono? (Londone – apie 8,5 mln. gyventojų.)

Panašiai yra ir su įmonėmis, kurios gamina produktus. Pasaulinėms įmonėms 3 mln. gyventojų nėra ta rinka dėl kurios prekes reikėtų gaminti Lietuvoje. Juolab kad esant Europos Sąjungoje (ES) prekes galima be jokių trukdžių įvežti į Lietuvą.

Susidaro užburtas ratas: mažai investicijų, maži atlyginimai, mažiau norinčiųjų čia dirbti.

Norinti veikti pelningai, reikia daug gaminti. O daug – vadinasi, gaminti eksportui, konkuruoti su kitų šalių vietos gamintojais ir tarptautinėmis bendrovėmis.

Atlikite eksperimentą. įsmeikite į Lietuvos žemėlapio vidurį skriestuvą ir brėžkite apskritimą. Kas į jį patenka? Rusijos Kaliningrado sritis, truputis Baltarusijos, Latvija ir truputis Lenkijos. Pirmos dvi – ne visada stabilios, įvedinėja sankcijas, pasižymi korupcija ir yra dar skurdesnės rinkos nei Lietuva. Latvija ir Lenkijos pakraštys – kiek geriau.

O dabar nukelkite skriestuvą į Lenkijos vidurį. Arba į Čekiją. Iš ten lengvai galite pasiekti Vokietiją, Austriją, Vengriją, Slovakiją ar tą pačią Lenkiją. Gal ir esame Europos geografinis centras, bet tikrai ne Europos ekonominis centras. įmonei, kuri nori užkariauti ES rinką, yra kur kas geografiškai patrauklesnių vietų. Dėl to nereikia liūdėti, tiesiog būtina suprasti, kad mums investuotojų reikia, ko gera, labiau nei jiems mūsų.

Lietuvoje žmonės darbštūs. Teko girdėti, kad tarptautinėse kompanijose, turinčiose gamyklų visame pasaulyje, net sklinda legendos, kad fabrikai Lietuvoje sugeba dirbti be priverstinių sustojimų. Kaip? Sugedus staklėms kiti fabrikai laukia, kol bus atsiųsta detalė. Lietuviai sugeba stakles sutaisyti improvizuodami. Paprastai tariant, Lietuvos darbuotojai – neprasti. Bet jų nėra daug.

Žinoma, šiais technologijų bei robotų laikais ir nedaug žmonių gali pagaminti labai daug produkcijos. Tačiau kol kas ekonomikoje yra taip – kuo geresni įrankiai, su kuriais žmogus dirba, tuo daugiau jis gali sukurti. Kitaip tariant, kuo šalyje daugiau investuota, tuo daugiau žmonės gali sukurti ir uždirbti.

Turime mažai investicijų, tad uždirbame mažai. Todėl kyla noras važiuoti ten, kur galima uždirbti daugiau. Susidaro užburtas ratas: mažai investicijų, maži atlyginimai, mažiau norinčiųjų čia dirbti. Esate politikas ir norite pagerinti žmonių gyvenimą? Tempkite investicijas į Lietuvą. Tai sugrąžins daugiau žmonių į mūsų šalį nei visi pagraudenimai.

Gali būti savo krašto patriotas, bet kartu pripažinti jo silpnybes. Norime užkariauti užsienio rinkas, bet esame neturtingame pakraštyje. Kai dirbame, dirbame gerai, bet dirbančiųjų nedaug. Ką daryti?

Jei rinkos dydžiu investicijų nepritrauksime, lieka sudaryti tokias sąlygas, kad kurti verslą Lietuvoje būtų paprasta ir pelninga. Mūsų įstatymai turi „blizgėti“, reguliuojančios institucijos – teikti pagalbą, o ne skirti baudas, valdininkai — norintiesiems kurti verslą atidaryti visas duris.

Tenka girdėti pamąstymų, kad verslo sąlygų gerinimas turi būti subalansuotas, nepamirštami žmonės, aklai nesivadovaujama kapitalizmu ir t. t. Su tuo sunku ginčytis, bet ką tai reiškia iš tikro? Jei pažiūrėtume, kurios šalys yra „Doing Business“ reitingo viršuje, ten rastume Skandinavijos valstybes, Vokietiją ir Jungtinę Karalystę. Modernias šalis, į kurias, beje, veržiasi ir mūsų tautiečiai.

Ginčus dėl naujojo Darbo kodekso siūlau matyti būtent šiame kontekste. Dabartinis kodeksas yra neišmanus, sustabarėjęs ir net nepagrįstai griežtesnis nei kai kurių senųjų ES šalių. O kai dirbti pagal taisykles neišeina, lieka du variantai: nedirbti arba dirbti ne pagal taisykles. Kokios to pasekmės? Sąžiningieji stumiami iš rinkos, paliekama daugiau galimybių nesąžiningiesiems.

Visa per pastaruosius kelis mėnesius kilusi isterija dėl Darbo kodekso yra nelogiška. Diskusija, kaip sukurti tokias darbo taisykles, kurios leistų dirbti ir uždirbti, pavirto į pavienių interesų grupių galios demonstravimą. Nejaugi norime kurti visuomenę, kur laimi ne logika, o rėkimas?

Seimo pasiūlytas variantas – irgi netobulas, neliberalus. Jį priėmus stebuklų nenutiks, per naktį neprasigyvensime. Bet tai būtų bent jau žingsnelis į priekį.

Kaip pasakė protingas žmogus: politikai galvoja apie ateities rinkimus, valstybės žmonės – apie ateities kartas.