Ištrūkus iš sovietų imperijos Lietuvos viltys dėl geresnio gyvenimo buvo siejamos su privačia nuosavybe ir laisva rinka. Visuomeninė nuosavybė nuvedė šalį į neregėtą skurdą ir suirutę, į skaudžią visų vogimo iš visų tikrovę. Vis dėlto šiandien vėl nesidrovima svajoti apie didesnį valstybės dalyvavimą ekonomikoje, privatininkas laikomas sukčiumi, o verslas – demonizuojamas. 34-eri metai po Nepriklausomybės, o kaip niekad dažnai girdime: „pirkau iš privatininko“, „ko norėti, jis gi privatininkas“. Rinkimai šiuos naratyvus įkaitina ir grasina suskaldyti visuomenę. Kaip rasti santarvės kelią? Politikų, o ir jų rinkėjų nemeilės verslui ištakos glūdi privačios nuosavybės vaidmens ir prasmės nepažinime.
Atrodo, vis dar nesuprantame, kad žmogus, jo laisvė ir nuosavybė – tai, kas jam priklauso, yra neatskiriami dalykai. Ir kad mes visi esame vieni kitiems privatininkai.
Juk visi turime kažką savo: savo puodus, savo dviratį, sodybą ar butą. Savais dalykais mes rūpinamės. Savo nuosavybę dauguma žmonių gerbia ir myli. O, kaip išpuoselėti sovietiniais laikais buvo kolektyviniai sodai – čia žmogus galėjo ne tik išauginti gėrybių derlių, bet ir jaustis šeimininku, visiškai atsakingu bent už mažą žemės lopinėlį. Nuosavybė užtikrina žmogui saugumą, ekonominę nepriklausomybę, suteikia natūralią motyvaciją veikti sumaniai ir efektyviai. Principą „mano namai – mano tvirtovė“ mes giliai išpažįstame, ir netgi pirmaujame Europoje pagal nuosavame būste gyvenančių žmonių dalį. Tačiau kai nuosavybė naudojama verslui, kai vieni kitiems teikiame paslaugas ir kuriame produktus, reikalai pasikeičia. Kodėl? Nes čia atsiranda tarpusavio santykiai, o su jais ir įtampa tarp skirtingų mūsų vaidmenų ekonomikoje.
O kur yra santykiai, ten jau įsijungia mūsų emocinis intelektas, empatija – kompetencijos, kurių visi siekia įgyti bei trokšta jomis augti. Privačios nuosavybės pažinimas suteikia progą – įsijausti, patirti ir suvokti, kad kitas žmogus taip pat, kaip ir aš, nori gauti daugiau ir išleisti mažiau. Ši taisyklė kyla iš mūsų autonomijos ir atsakomybės jausmo. Kartais jai nusižengiame, tačiau visai paminti negalime.
Taip elgtis žmogų verčia stokos fenomenas. Atsiliepdamas į stoką, žmogus siekia sukurti priteklių ir perteklių. Verslus žmogus stokoje mato potenciją. Ir imasi kūrybos, kad rastųsi stokojamų gėrybių pasiūla ir gausa. Štai, pavyzdžiui, pasauliui čia ir dabar reikia baterijų, o jų nėra, metodo, kaip jas pagaminti greitai, irgi nėra. Viskam reikia laiko – ir žmogus buria komandą, pluša, eksperimentuoja, galiausiai jam pavyksta. Betgi tam, kad baterijų gamyba būtų nevienkartinė, reikia gyvybingos ekosistemos, nuolatinių investicijų ir tvarumo palaikytojo – pelno.
Verslininkas veikia, atsiliepdamas į visuomenės poreikius, sujungia tūkstantį komponentų, įtraukia šimtus darbuotojų ir… tampa jų visų tarnas.
Jo misija – koordinuoti ekosistemos veikimą – unikali. Sovietmečiu jo nesugebėjo pakeisti galingi planavimo organai. Verslininkas nuolat budi, atsiliepdamas į pokyčius ir svyravimus, kad riboti ištekliai neštų maksimalią naudą visuomenei. Tai didžiulė atsakomybė – veikti daugybės neapibrėžtumų sandūroje, prisiimti riziką ir nuolat grumtis su ateities nežinomybe. Ši atsakomybė ir jos vaisiai neregimi taip, kaip regimas kitų žmonių darbo prakaitas ir jo rezultatai. Tad ir verslininko vaidmuo lieka nesuprastas ir nematomas. O gerovės kūrimo paslaptis – nuo visuomenės ir politikų akių paslėpta.
Tačiau visiems gerai regimas yra stokos, ribotumo spaudimas, kurį visuomenė patiria per verslininką – mat jam yra deleguotas visiems aktualus poreikis būti taupiu ir sumaniu stokos akivaizdoje. Užtikrinti, kad visi procesai vestų į didesnę vertę ir ištekliai nebūtų ištaškyti. Šias funkcijas verslininkui delegavę, mes, kaip eiliniai vartotojai, galime atsipalaiduoti. Ir, natūraliai, norime visko kuo pigiau. O kaip darbuotojai tikimės, kad mums būtų atlyginama kuo dosniau. Tačiau jeigu mums bus atlyginama dosniau, ir visiems kitiems darbuotojams, ir visiems tiekėjams, ir už visus išteklius bus atlyginama kuo dosniau, mums toks verslininko dosnumas atrodys kaip atsainus išlaidavimas, dalykai taps mums per brangūs. Tokį verslininką mes „išbalsuosime“.
Tad verslininko iššūkis – sukurti tvarų, finansiškai stabilų ir atsinaujinantį verslą – ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Vartotojai tuo suinteresuoti taip pat, tik savo intereso nelabai pažįsta. Paprastas žmogus jaučia regimą įtampą, ateinančią iš verslininko, nes viskas kainuoja brangiau, negu norėtųsi, o už pastangas atlyginama mažiau, nei diktuoja lūkesčiai. Žmogui ima atrodyti, kad visi ribotumai ir nepritekliai yra sukuriami verslininko, nors šis yra tiktai tarpininkas. Kuo aukščiau jis yra ekosistemos hierarchijoje, tuo daugiau jam deleguota, ir tuo daugiau svetimų įtampų jis neša.
Suprasti tai leidžia paprastas eksperimentas. Kai samdome santechniką ar statybininką smulkiems namų remontams, mes esame tvirtai įsitikinę, kad darbai turi būti atliekami kuo greičiau, efektyviau, taupiau, kokybiškiau ir pigiau. Tuomet tampame reikliais darbdaviais ir privatininkais, nemokame nė cento daugiau ar anksčiau. Tokie mes esame, kai nėra kam deleguoti vidinio privatininko, tačiau savęs veidrodyje nematome. Pasistengę, galime atrasti, kad reali įtampa tarp „pigiau ir dosniau“ yra mūsų širdyje. Mūsų, kaip vartotojų ir darbuotojų, interesų konfliktas slypi mūsų širdyje, tačiau mes jo nepažįstame. Esame patys su savimi susipriešinę, savęs kaip privatininko nepažįstame ir todėl nelabai mėgstame. Štai, kur mums reikia ugdyti tą visų trokštamą emocinį intelektą.
Taigi norint priimti kitus „nelemtus privatininkus“, tenka pirmiau priimti ir pažinti save. Posakis „mylėk kitus, kaip save patį“ atveria mums naujų iššūkių. Bet jeigu juos drąsiai priimsime, galime susidraugauti net su tokiu baisiu dalyku, kaip pelnas, kurį daugelis iki šiol laiko blogiu. Gi tam, kad įmonės būtų finansiškai tvarios, o ekosistema funkcionuotų visuomenės labui, įmonės privalo veikti pelningai. Pelnas sujungia vartotojus, investuotojus bei gamintojus ir užtikrina efektyvų išteklių paskirstymą visuomenėje. To, kurio mes, vartotojai, nebyliai reikalaujame. Už šios nepamainomos funkcijos budi žmonės – ir jie – neatsitiktinis kalambūras – nusipelno ne tik pelno, bet ir visuomenės pagarbos ir dėkingumo.
Suprantu, kad tos pagarbos ir juolab meilės sau ir kitam privatininkui ugdymas pareikalaus laiko. Gal tam ir skirta keturiasdešimt metų klajoti per dykumą? Gal ta meilė ar bent pakantumas ir yra svarbiausias šiandienos mūsų visuomenės KPI?
Dėmesio, šie rinkimai – priešpaskutiniai. Kai ką nuveikti galime jau šiandien.
Dėl geopolitinės rizikos vyksta kapitalo nutekėjimas, stabdomos investicijos. Rinkimų metai prideda verslui papildomo neapibrėžtumo ir nesaugumo. Tokiomis aplinkybėmis planuotis veiklą dešimtmečiams į ateitį net ir drąsuoliams nedrąsu, tad investiciniai planai dedami į tamsius stalčius. Ir čia visi prisimena, kad investuoti ir reinvestuoti – viena pagrindinių verslininko funkcijų, mat nuo jos priklauso gerovės ir darbo vietų kūrimas. Jaučiamės priklausomi nuo investicijų? Imame suvokti, kad ir savi verslininkai ne mažiau užsieniečių nusipelno pagarbos ir meilės? Tad žiūrėkime, kad rinkimai netaptų trečiuoju smūgiu šalies kapitalui.
Nuo praeitų rinkimų mūsų ilgalaikio turto bazė buvo nustekenta kelis kartus. Pirmą kartą – beprecedentės infliacijos, kai nusidėvėjimo atskaitymai iš apmokestinamojo pelno nuvertėjo palyginus su realia turto kaina, taigi atstatyti nudėvėto turto įmonėms tiesiog neįmanoma. Tai viena rimčiausių bėdų, kurios gali ištikti ekonomiką. Žalą gali sumažinti pagreitintas ilgalaikio turto nusidėvėjimo modelis, kurį parengėme, vos infliacijai įsibėgėjus. Projektą aprobavo Vyriausybė ir jis spirgėdamas laukia savo eilės Seime. Antra, nutekantis kapitalas dar labiau mažina ilgalaikį produktyvųjį turtą. Ir nors BVP vis dar kukliai auga, tačiau ir teorija, ir istorija perspėja, kad jeigu ilgalaikis turtas nyksta neatkuriamas, jeigu mažėja investicijų, ekonomikos laukia nuokalnė. Tai yra rimtas pragmatinis veiksnys, galintis pažadinti politikus ir netgi įkvėpti jiems realios meilės privatininkams ir kapitalistams – bent jau iš reikalo.
Pripažinus pavojų, aiškėja ir sprendimas – sudaryti įmonėms sąlygas investuoti iš pelno be apribojimų ir papildomos mokesčių naštos. Tam skirtas paskirstytojo pelno mokesčio modelis leidžia apmokestinti tik tą pelną, kuris išmokamas akcininkams dividendais, o reinvestuojamas pelnas bei rezervai yra neapmokestinami. Taip būtų atliepiama iš karto į daugelį įmones kamuojančių problemų: nebeliktų avansinio mokėjimo, nes mokestis būtų pririštas prie dividendų mokėjimo fakto ir suderintas su įmonės pinigų srautais (bingo!), neliktų dvigubos – finansinės ir fiskalinės – apskaitos, būtų panaikinta lengvatų pasiūla-paklausa bei sudėtingų taisyklių poreikis.
Investavimas į didesnės geopolitinės rizikos zoną visuomet reiškia didesnės grąžos lūkestį, tad bet kokios kalbos apie papildomus pelno arba kapitalo prieaugio mokesčius, apie sektorinius mokesčius vaidina investicijų atgrąsimo funkciją. Jeigu norime investicijų, reikia garantijų, kad nekirpsime joms vilnos. O jeigu politikai nori, kad Lietuvoje būtų kuriama aukšta pridėtinė vertė, proporcingumas turi tapti stabiliu ir nekvestionuojamu mokesčių bruožu. Pastaraisiais metais sklandančias kalbas apie progresinius mokesčius kapitalo prieaugio pajamoms ir dividendams laikas pakeisti pragmatišku požiūriu.
O kadangi tie, kam žadama pergalė, atėję į valdžią, visuomet pasižymi pragmatiškumu, galima tikėtis, kad jų meilės užteks visiems. Ir kad kasdienybėje nematomų ekosistemos principų atradimas įkvėps jiems tegu ir pragmatiškos meilės, kuri leis išlaikyti gerovės kūrimą Lietuvoje. Politikų žodžiai šiais metais turės didžiulę galią – jie gali motyvuoti investicijas, užkirsti kelią kapitalo ir veikiančių įmonių pasitraukimui iš Lietuvos, arba atvirkščiai. Bet juk visi politikai yra ir už meilę, ir už gerovę?
Originaliai publikuota „Verslo klasė“
