Reguliavimų našta verslui nemažėja ir kažin ar mažės

Vyriausybė buvo prisižadėjusi iki 2011 metų administracinę biurokratinę naštą verslui sumažinti 30 procentų. Tokio reikšmingo administracinės naštos sumažinimo, jei jis būtų įvykdytas, nepastebėti būtų neįmanoma. Pavyzdžiui, turėjo būti panaikinta bent 500 iš suregistruotų 1500 informacinių pranešimų, kuriuos valstybinėms institucijoms privalo teikti įmonės. Arba turėjo būti panaikinta mažiau, bet tokių pranešimų, kurie imliausi darbui bei privalomi daugumai įmonių. Deja, bet neteko pastebėti tokių pakeitimų, nors Naujieji metai jau ant nosies. Greičiau priešingai, yra sričių, kur administracinė našta netgi žymiai augo. Štai, ėmus reguliuoti vaistų antkainius, neproporcingai didelė administracinė našta buvo užkrauta prekiautojams vaistais. Informaciją apie 4000- 7000 pavadinimų prekių kainas, taikomus antkainius vaistų pardavėjai periodiškai teikia Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai. Ir bėda, jei įsivels kokia klaida, nes būtent visuomenės ir asmens sveikatos institucijų grupėje mažiausiai pasiekta, diegiant geresnius veiklos standartus verslą prižiūrinčiose institucijose.

 

Pastaroji – priežiūros institucijų reforma – yra teisiškai įtvirtinta, tačiau praktikoje menkai tepasistūmėjusi. Iškalbinga yra informacija, pateikta Institucijų atliekamų priežiūros funkcijų optimizavimo pažangos ataskaitoje. Joje teigiama, kad priežiūros institucijų vadovams buvo „pasiūlyta patvirtinti baigtinius teisės aktų, kuriais institucijos vadovaujasi priežiūros veikloje, sąrašus. Šis pasiūlymas nesulaukė pritarimo iš institucijų, nes institucijų vadovai nėra tikri, kad pateikti sąrašai yra išsamūs. Tad pagrįstai kyla klausimas: jei priežiūros institucijos specialistai negali parengti baigtinio teisės aktų sąrašo, kaip verslininkas gali įgyvendinti visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus?“ Be komentarų.

 

Gyvename „nežiniuko“ valstybėje. Valstybė nežino, kokį turtą ji valdo (komercinį ir nekomercinį), kiek turi viešųjų įstaigų ar pirčių. Dar daugiau. Valstybė taip pat nežino, ką ji veikia, kokias funkcijas ji atlieka. Priežiūros institucijos negali apibendrinti ir susisteminti visų jų taikomų reikalavimų, dalis juos įtvirtinusių teisės aktų net nėra paskelbta viešai „Valstybės žiniose“. Gerai bent tiek, kad 2010 metus vis tik galime paskelbti lūžio metais – pagaliau sužinojome, kad valstybė praktiškai nieko nežino. O tai – stiprus akstinas susižinoti.

 

Tačiau nuo susižinojimo apie vykdomas intervencijas į verslą iki jų sumažinimo – ilgas kelias. Susiduriama su dideliu priežiūros institucijų pasipriešinimu permainoms, formaliu atsirašinėjimu, apsimetant, kad viskas ir taip labai gerai, bei tyliu išlaukimu, gal praeis vajus ir nieko nedarant, pro šalį. Ataskaitoje teigiama, kad stebimas “kai kurių kontroliuojančių institucijų vadovų skepticizmas dėl reformos įgyvendinimo masto ir priemonių. Kai kurių institucijų vadovai iki šiol nevykdo Vyriausybės nutarimo Nr. 511 nuostatų, neteikia Komisijos prašomos informacijos, neprisideda prie reformos įgyvendinimo.“ Susidaro įspūdis, jog kai kurios institucijos tiesiog nori pratempti šį neramų joms laiką, kol viskas grįš į senas vėžes. Tai vadinama sabotažu. Normaliomis sąlygomis, jei būtų nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė, toks sabotuojantis vadovas būtų pašalintas iš tarnybos. Tokiam reformų sabotažą vykdžiusiam asmeniui apskritai turėtų būti draudžiama kada nors tarnauti valstybei. Tačiau valstybės tarnautojų atsakomybės srityje taip pat nepasistūmėta nė žingsnio – valstybės tarnybos reforma taip pat kybo nežinioje. Saulėlydžio komisija siūlė valstybės tarnybos pertvarkos klausimus diskutuoti Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Tačiau komitetas nusprendė, kad diskusijų nereikia. Matyt, reformos irgi nelabai reikia. Šalia visų naujų žinių apie tai, ko nežino valstybė, panašu, kad rikiuojame dar vieną – valstybė nežino, kas ir kaip ją valdo.