Dėl įstatymo rengimo tikslo ir būtinumo
Aiškinamajame rašte pateikiami šie argumentai, nulėmę įstatymo reikalingumą: 1) individualios įmonės yra vienintelė įmonių rūšis, neturinti atskiro įstatymo, 2) individualias įmones reglamentuojančios teisinės nuostatos yra išbarstytos įvairiuose įstatymuose ir tai sukelia nepatogumų, 3) reikia spręsti „kylančias problemas, varžančias individualių įmonių egzistavimą“.
Tai, kad individualių įmonių nereglamentuoja atskiras įstatymas nėra nei yda, nei problema, nes individualioms įmonėms taikomas Įmonių įstatymas. Kitos įmonių rūšys atskirai reglamentuojamos tik dėl jų specifiškumo. Individualias įmones atskiru įstatymu reikėtų reglamentuoti tik tuomet, jei būtų nustatyta, kad Įmonių įstatymas nenustato visų būtinų normų arba jų nepakanka.
Argumentas dėl teisinių nuostatų išdėstymo įvairiuose teisės aktuose ir dėl to kyla daug nepatogumų taip pat yra ginčytinas. Viena vertus, negalima visiškai išvengti veiklos reglamentavimo skirtingais įstatymais – įstatymai ir toliau reglamentuoja atskirus įmonių veiklos aspektus. Kita vertus, pateiktu įstatymo projektu net nesiekiama kodifikuoti įmonių veiklą reglamentuojančias nuostatas, taigi tikslas vienoje vietoje reglamentuoti individualių įmonių veiklą priėmus pateikto įstatymo projektą nebūtų pasiektas. Teigiant, kad individualioms įmonėms iškyla praktinių problemų, taip pat būtina jas įvardinti konkrečiai – tik tuomet bus rasti tinkami sprendimų būdai.
Apibendrinant galima teigti, kad pateikti argumentai nepagrindžia Individualių įmonių įstatymo būtinybės. Kyla abejonių, ar įstatymo projektas apskritai turi tikslą.
Dėl individualios įmonės sampratos
Reglamentuojant individualių įmonių veiklą, iš esmės įmanomos dvi individualaus verslo organizavimo formos. Pirmoji forma, kai individuali įmonė yra traktuojama kaip asmens verslas, neatskiriant arba minimaliai atskiriant asmens veiklą nuo įmonės veiklos. Įmonė tokiu atveju yra teisių ir pareigų visuma, kuri nėra atribota nuo savininko asmens.
Antroji forma – individuali įmonė detaliai reglamentuojama kaip įmonė, didesniu ar mažesniu lygiu suteikiant jai visus juridinio asmens bruožus, išskyrus atsakomybės už prievoles apribojimą. Pateiktas įstatymo projektas numato griežčiau reglamentuoti Individualios įmonės statusą, sunorminti įmonės perleidimą, savininko teises ir pareigas, reorganizavimą, nustatyti griežtesnį savininko ir įmonės turto atskyrimą. Tai rodo, kad greičiausiai pasirenkamas antrasis individualios įmonės reglamentavimo kelias. Deja, jis yra sudėtingesnis, labiau biurokratizuotas ir dažnai apribojantis asmens teises. Einant šiuo keliu būtų panaikinamas ir esminis šios įmonės formos (individuali įmonė) privalumas – jos paprastumas. Sutinkame, kad dabartiniu metu taip pat nėra aiški individualios įmonės koncepcija ir kad ją reikėtų sukonkretinti. Tačiau taip pat manome, kad įtvirtinti individualių įmonių reglamentavimo konceptualias nuostatas, ypač žengiant esamų galimybių apribojimo keliu, reikia tik įvertinus galimas pasekmes. Siekiant palengvinti verslo sąlygas Lietuvoje, tikslingiau svarstyti kitą individualių įmonių reformavimo kelią – supaprastinant individualios įmonės steigimą bei veiklą.
Pasirinktos individualių įmonių reglamentavimo formos komplikuotumą patvirtina ir pats projekte pateiktas individualių įmonių apibrėžimas. 2 straipsnio 1 dalyje pateiktas individualios įmonės apibrėžimas yra nekorektiškas, kadangi sąvoka apibrėžiama vartojant tą pačią sąvoką (individuali įmonė apibrėžiama kaip įmonė, priklausanti individualios įmonės savininkui).
Apibrėžiant individualios įmonės savininką (2 straipsnis 2 dalis), nepagrįstai susiaurinamas galimų savininkų ratas, leidžiant individualią įmonę turėti tik fiziniam asmeniui. Pasirinkus jau minėtą antrąją individualios įmonės organizavimo formą, kai individuali įmonė nėra tapatinama su konkrečiu žmogumi, jos savininkų apribojimas yra nepagrįstas ir nenuoseklus sprendimas.
Dėl kreditorių informavimo
Daug įstatymo nuostatų nustato privalomą kreditorių informavimą apie įmonės ir jos savininko veiksmus. Nėra aiški šios procedūros prasmė, tuo tarpu jos pasekmės gali būti ypač skausmingos. Būtinybė informuoti kreditorius labai padidina biurokratizmą, administravimo kaštus, tačiau neužtikrina kreditorių teisių apsaugos. Kiekvienas steigiantis individualią įmonę stengsis į ją įnešti kuo mažiau lėšų ir turto, kadangi įmonės turto pardavimas yra nepalyginamai sunkesnis nei asmeninio. Tuo tarpu atsakomybė vienodai taikoma visam turtui (tiek įmonės, tiek asmeniniam), į visą turtą gali būti nukreipiami išieškojimai. Suteikiant kreditoriui veto teisę, sudaromos galimybės piktnaudžiauti kreditoriaus teisėmis, vilkinti procesus arba apeidinėti įstatymą.
Dėl įmonės teisių
3 straipsnyje išvardinamos individualios įmonės teisės. Lietuvos civilinėje teisėje galioja principas, jog galima viskas, kas neuždrausta, todėl tikslingiau būtų šiame straipsnyje nustatyti, ko įmonė negali daryti (jei tokie ribojimai reikalingi). Beje, šį principą rengiamasi įtvirtinti ir kituose įmonių įstatymuose.
Projekto 3 straipsnio 3 dalyje individualiai įmonei draudžiama išleisti vertybinius popierius. Toks platus ribojimas yra nepagrįstas. Individualioms įmonės ir dabar draudžiama viešai skolintis, išleidžiant kredito vertybinius popierius. Tuo tarpu vertybinių popierių sąvoka yra daug platesnė – jais laikomi ir vekseliai, ir čekiai, kurių naudojimą individualiose įmonėse apriboti yra visiškai nesuprantamas reiškinys (pagal galiojantį LR vekselių įstatymą vekselį gali išrašyti ir žmogus).
Dėl disponavimo įmone
Disponavimas įmone yra disponavimas turtu, kurio taisykles nustato civilinis kodeksas. Pateiktame įstatyme (5 straipsnis) civilinės apyvartos galimybės gerokai ribojamos, nes nustatytas baigtinis įmonės įgijimo būdų sąrašas, tuo tarpu Civilinis kodeksas numato, kad galimos bet kokios sutartys, kurios įstatymu nėra uždraustos. Todėl, siūlome neapibrėžti ir neriboti disponavimo įmone būdų.
Dėl individualios įmonės kapitalo
Abejotina kapitalo prasmė ir būtinybė individualioje įmonėje. Kapitalas formuojamas akcinėje bendrovėje dėl šių priežasčių: siekiant nustatyti kiekvieno savininko dalį ir tinkamai paskirstyti įmonės pelną bei siekiant telkti lėšas. Kokį vaidmenį atlieka kapitalas individualioje įmonėje – neaišku. Jei jis naudojamas kaip buhalterinė sąvoką nuosavybei apibūdinti, tačiau nesiejamas su jokiomis taisyklėmis, šiame įstatyme jį apibrėžti netikslinga.
7 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje neteisingai apibrėžiamas įmonės skolintas kapitalas. Kapitalas gali būti formuojamas tik iš skolintų lėšų (piniginės turto išraiškos), o ne paties turto.
7 straipsnio 2 dalis kalba apie įmonės kapitalo įvertinimą, kai keičiama įmonės rūšis ir pan. Įmonėje gali būti vertinamas tik turtas. Kapitalas šiame kontekste yra tik indikatorius, neturintis savo vertės.
Išvada
Pateikto įstatymo projekto tikslingumas nėra pagrįstas, projekto priėmimas suvaržytų individualių įmonių veiklą, turėtų negatyvių padarinių ekonomikai, o ypač smulkiam verslui. Projekte esama netikslumų, nuostatų, prieštaraujančių veikiantiems įstatymams. Siūlome atlikti problemų, susijusių su individualių įmonių veikla, analizę, kuri leistų padaryti tinkamas išvadas dėl teisinės bazės tobulinimo.
