Ne už rankos, o už sistemos

Kovai su korupcija labiausiai reikalingi sisteminiai sprendimai, kurie mažintų ekonominę korupcinio veiksmo naudą. Korupcija atsiranda, nes valdžios institucijos ir atskiri pareigūnai turi galimybę priimti sprendimus, kurie svarbūs piliečiui ar verslui. Be valdžios pritarimo negalimų, sprendimų gausa tiesiogiai siejasi su ekonomine laisve, gerovės augimu ir korupcija. Kuo daugiau reguliavimo, tuo daugiau korupcijos, tuo mažiau ekonominės gerovės. Ženkliai sumažinti korupciją pajėgė šalys, kurios rūpinosi ne kaip greičiau pagauti ir stipriau nubausti, bet kaip mažinti motyvaciją korupcijai atsisakant nebūtinų, neproporcingų reguliavimų, mažinant galimybes interpretuoti teisės aktus, automatizuojant ir į elektroninę erdvę perkeliant dalį valstybės pareigūnų sprendimų.

Pasaulio banko tyrimo autoriai Anderson ir Gray (2006) pagrindžia, jog valstybėse, kuriose mokesčių mokėjimas yra paprastesnis ir lengvesnis, pasižymi mažesniais korupcijos, susijusios su mokesčiais, mastais. Tas pats tyrimas parodo ryšį tarp korupcijos muitinėse ir prekių judėjimo taisyklių per muitines paprastumo, ryšį tarp licencijų išdavimo pagrįstumo ir paprastumo bei kyšininkavimo šioje srityje bei kitas reguliavimo ir korupcijos sąsajas. Naujoji Zelandija mažiausiai korumpuota valstybė pasaulyje sugebėjo to pasiekti ne didindama bausmes už korupciją ir motyvuodama teisėsaugą, o reformuodama mokesčius, reguliavimą ir valstybės funkcijas.

Lietuva neturi kito kelio jeigu nori ne plūduriuoti Transparency International indekse aplink 50 vietą. Per pastaruosius 10 metų daromi žingsniai reikšmingesnių rezultatų nedavė, nėra lipimo aukštyn tendencijos, net ir menkučiais žingsniais. Apie korupciją galvojanti Vyriausybė pirmiausia turėtų įsivesti „nė vieno papildomo motyvo“ korupcijai politiką. Jokių šešėlį ir jo seserį korupciją skatinančių mokesčių ar reguliavimų. Korupcija yra ta kaina, kurią valstybė sumoka už tai, kad politikai įtikina rinkėją, jog jiems naudingiau smulkmeniškas valstybės reguliavimas, nei rinkos santykiai. Kiekvienas reguliavimas ar mokestis siekia tauraus tikslo, kuris patrauklus daugumai rinkėjų – vartotojų, aplinkos ar sveikatos apsauga – tačiau imantis reguliuoti kiekvieną iš šių sričių reikia susitaikyti ir su atitinkamu korupcijos lygiu, kurį sukelia valstybės įsikišimas. Sveikatos apsauga ir biudžeto surinkimas visiems priimtini tikslai, tačiau dideli akcizai skatina korupciją nuo muitinės iki aukščiausiųjų valdžios institucijų, o rinkoje karaliaujant kontrabandai sveikatos tikslai taip pat nepasiekiami. Korupcija nėra vienintelė per didelio reguliavimo ir mokesčių žala – toks valdžios kišimasis neleidžia kurti gerovės ir mažina žmonių atsakingumą.

Patraukli sritis korupcijai yra viešieji pirkimai. Viešųjų pirkimų srityje korupciją išgyvendinti galima netik priekabiau tikrinant pavojingus viešojo pirkimo proceso taškus, bet ir keičiant atskirų valstybės funkcijų finansavimo sistemą tam, kad viešieji pirkimai nebebūtų naudojami ten, kur galimi kiti skaidresni viešosios paslaugos teikimo būdai. Pavyzdžiui, alternatyva viešajam paslaugos pirkimui yra finansavimas krepšeliu, kai paslaugos teikėją renkasi pats individualus naudos gavėjas. Taip yra išnaudojama savininko motyvacija gauti maksimaliai daug ir naudingai už turimas lėšas. Tikėtina, jog po reformos bedarbių profesinis mokymas, kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas bus finansuojamas ne Darbo biržai skelbiant bendrą viešąjį pirkimą, o suteikiant galimybę pasirinkti pačiam bedarbiui. Tada prielaidų korupcijai sumažėtų, o panaudojimo efektyvumas augtų.

Rūpestį dėl viešųjų pirkimų skaidrumo valdžia gali nusimesti ir keisdama valstybės funkcijų vykdymo būdą, pavyzdžiui, netikslinga savivaldybei užkrauti socialinio būsto statybos pirkimo ar administravimo klausimus, nes tų pačių tikslų galima pasiekti skiriant tikslinę socialinę pašalpą būsto nuomai, tiems kurie stokoja pajamų ir būsto. Korupciją viešuosiuose pirkimuose valstybės įmonėse galima išpjauti privatizuojant komercines veiklas, pavyzdžiui, krovos ar krovinių vežimo paslaugas Lietuvos geležinkeliuose arba įsileidžiant į valstybės manymu neprivatizuotinas sritis bent kažkiek privataus kapitalo „pažadant“ galimybę parduoti akcijas kitiems investuotojams, kai jų vertė išaugs dėl efektyvesnio valdymo ir skaidrių viešųjų pirkimų.

Bausmių didinimas yra palyginus labai lengvas ir politiškai korektiškas būdas, kaip politikui kovoti su korupcija, bet jis nėra veiksmingas. Politikai dažnai nežino, o ir nesivargina paaiškinti žmonėms, kaip reikia šalinti korupcijos šaknis. Politikams reiktų investuoti į sužinojimą ir išaiškinimą žmonėms, nes tai atsiperkanti investicija.