A. Bogdanovičius: „Pirk plytą!“ arba apie lupikavimą po valdžios vėliava

Įsivaizduokite situaciją, kai kokiame tamsiame Vilniaus skersgatvyje jums plytą pasiūlo „pirkti“ būrys skustagalvių berniukų. Pirksite ar ne? Net jei jums tos plytos ir nereikia, norėdami išnešti sveiką kailį, – „pirkti“ greičiausiai turėsite ir tikrai ne pusvelčiui.

 

Panašiai, jei ne lygiai taip pat, su mumis elgiasi „Registrų centras“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais. Daugeliui iš mūsų geriau pažįstamas nekilnojamojo turto registro ir kadastro pavadinimu. „Registrų centras“ išduoda gyventojams ir įmonėms pažymas sandoriams su nekilnojamu turtu atlikti ir registruoja nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.

 

Nori parduoti ar įkeisti nekilnojamąjį turtą – gauk iš „Registrų centro“ popieriuką, kad turtas priklauso tau; įsigijai būstą, garažą ar kokią pašiūrę – kėblink į „Registrų centrą“ su visais popieriais ir įregistruok, kad turtas nuo šiol priklauso tik tau.

 

Spėju, kad dažnam „Delfi“ lankytojui teko susidurti su šiomis ne ypač maloniomis, ir jau juo labiau ne spėriomis, turto registravimo ir pažymų gavimo procedūromis ir greičiausiai ne vienam kilo klausimas – „kodėl aš už tai turiu tiek mokėti?“

 

Klausimas natūralus ir suprantamas. Kiekvienas iš mūsų prekes ir paslaugas renkamės pagal jų kainą, kokybę, pristatymo ar atlikimo trukmę. Padėtis su „Registrų centru“ neįprasta tuo, kad šiai įmonei Lietuvos Respublikos teisės aktai suteikia išimtines teises teikti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą registravimo ir informacijos apie nekilnojamojo turto savininkus teikimo bei kitas su tuo susijusias paslaugas. Kitaip tariant, „Registrų centras“ yra monopolistas.

 

Šioje vietoje galima būtų pradėti ilgą diskusiją apie monopolisto kainodarą, jos pagrįstumą, sąžiningumą ir panašiai. Tačiau palikime šią diskusiją kitų monopolistų paslaugoms aptarti.

 

Padėtis su „Registrų centru“ nestandartinė dėl to, kad viso to popierizmo ir alinančių procedūrų, susijusių su nekilnojamojo turto teisių registracija ir informacijos apie tai teikimu, iš tikrųjų nereikėtų, jei nekilnojamojo turto ir visa valstybės registrų sistema teisinio reglamentavimo prasme būtų sutvarkyta ir veiktų racionaliai! Tiksliau sakant, pačios „Registrų centro“ paslaugos reikalingos, tačiau ne tokia forma, kokios jos šiandien yra teikiamos.

Kur link lenkiu?

 

Tie patys notarai, kuriems nešame popierines pažymas iš „Registrų centro“ kaip įrodymą, kad nekilnojamasis turtas priklauso mums, yra įpareigoti turėti ir turi elektroninį ryšį su „Registrų centru“ ir gali nesunkiai patikrinti, ar mums priklauso parduodamas ar įkeičiamas nekilnojamasis turtas, ar ne.

 

Tie patys notarai, kurių kontorose sudarom sandorius dėl nekilnojamojo turto pirkimo (kai perkame turtą), privalo per nustatytą laiką, naudodamiesi jau minėtu elektroniniu ryšiu, pranešti „Registrų centrui“ apie įvykusius sandorius nekilnojamuoju turtu ir nuosavybės teisių pasikeitimą. Reikėtų pridurti, kad už elektroninį ryšį notarai moka „Registrų centrui“ nustatytą mokestį.

 

Nepaisant to, iš gyventojų reikalaujama (teisės aktų nustatyta tvarka) pristatyti notaro patvirtintą sutartį į „Registrų centrą“. Priešingu atveju, jeigu gyventojas vėliau norės atlikti sandorį su nekilnojamuoju turtu, jam „Registrų centras“ pažymos neišduos tol, kol gyventojas pats neįregistruos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą „Registrų centre“ (nors elektroninę žinią apie nuosavybės teisių pasikeitimą iš notaro „Registrų centras“ jau bus seniai gavęs).

 

Tą patį galima pasakyti ir apie tuos atvejus, kai nekilnojamąjį turtą norime įkeisti ir šį faktą privalome įregistruoti „Hipotekos registre“. Nesvarbu, kad „Registrų centras“ turi elektroninį ryšį su „Hipotekos registru“ ir pastarasis elektroniniu ryšiu gali pasitikrinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą faktą, gyventojai vis tiek priversti pateikti popierines pažymas iš „Registrų centro“.

 

Neįtikinami yra argumentai, kad elektroninis ryšys yra neva nepatikinamas, turi būti tobulinamas ir panašiai. Tai netiesa. Minėtas informacines technologijas kūrusių specialistų teigimu, jos veikia jau ne vienerius metus ir gali patikimai atlikti savo funkcijas. Greičiausiai nenoras atsisakyti popierinių pažymų ir siekimas išlaikyti status qou yra susiję su finansinėmis priežastimis, t.y. nenoru prarasti įplaukų už šiaip niekam nereikalingas, bet privalomas „paslaugas“.

 

Čia reikėtų pridurti, kad „Registrų centras“, kuris, kaip paslaugų teikėjas, pirmasis turėtų pastebėti esamus sistemos trūkumus ir pasiūlyti valdžiai jo paslaugų naudotojams palankius sprendimus, elgiasi abejingai ir nėra suinteresuotas prarasti lengvą „biznį“.

 

Keistai tokiame kontekste skamba valdininkų kalbos apie žinių ekonomiką, informacines technologijas, e. paslaugas, e. valdžią ir t.t. Šis muilo burbulas bemat subliūkšta, kai žmonės nepagrįstai verčiami skirti marias laiko, norėdami gauti popierinę pažymą iš „Registrų centro“ ar atlikti teisių į nekilnojamojo turto registraciją, nors duomenys gali būti persiunčiami tarp „Registro centro“ ir notarų elektroniniu būdu per kelias sekundes.

 

Jei valdininkų kalbos taip ir liks kalbomis, o esama padėtis nebus keičiama, „Registrų centras“ ir toliau sėkmingai pardavinės „plytas“ gyventojams ir įmonėms. Skirtumas tarp skustagalvių berniukų ir „Registro centro“ „paslaugų“ yra tik tas, kad pastarojo lupikavimas yra įteisintas.