Labai linksmas ctv.lt rodo puikų epizodą “Darbštuolis“, kur Bastiat’o stiliumi iliustruojama “užimtumo skatinimo” nelogika. Tiek ant “Masonų” veikėjo, darančio prastą remontą, tiek ant Bastiat’o aprašyto vaiko, išdaužusio langą pykti negalima. Net atvirkščiai – juos reikia pagirti ir paskatinti, nes savo veiksmais jie “sukūrė” darbo.
Be abejo, toks mąstymas yra klaidingas. Tačiau dažnai klaida pasimato tik per Reductio ad absurdum. Įprastai, kuomet politikai ar ekonomistai kalba apie “užimtumo skatinimą”, tai priimama kaip geras dalykas. Tačiau mąstymo grandinė “daugiau darbo – daugiau užmokesčio – daugiau vartojimo – geriau visiems” veikia tik tada, kuomet dirbantieji sukuria produktus, kurie yra nuperkami. Jei dirbantieji gamina produktus, kurių niekas neperka, ši grandinė net neužsisuka, nes paprastai (ilgesniame laikotarpyje) nepardavus prekių, nėra už ką mokėti darbuotojams.
Viskas būtų gerai, jei valdžia nesukurtų situacijų, kuomet už produktus, kurie yra nepaklausūs, vis tiek yra apmokama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Vienas iš pagrindinių Naujojo kurso (New Deal) elementų, ar New Green Jobs retorikos būtent ir yra skatinimas gaminti produktus, kurių šiaip rinkoje niekas neperka. Tokius produktus parduoti įmanoma tik tiesiogiai valdžiai arba rinkos dalyviams, kurie iš valdžios gauna subsidijas. Vienaip ar kitaip, už darbo “sukūrimą” sumoka mokesčių mokėtojai.
Tad kai kitą kartą užeis noras žavėtis bet kokios valstybės tiesioginiais aktyviais veiksmais, kuriant darbo vietas (ir tingėsite skaityti Bastiat), tiesiog prisiminkite “Darbštuolį”.
