Islandija yra itin sunkioje ekonominėje, o pastaruoju metu ir politinėje padėtyje. Po to kai trys didžiausi Islandijos komerciniai bankai nebesugebėjo vykdyti savo įsipareigojimų, 2008 metų pabaigoje jie buvo nacionalizuoti Islandijos valdžios. Nacionalizacija buvo motyvuojama tuo, jog tai vienintelis būdas išveng ti Islandijos bankroto.
Istorija tuo nesibaigia. Islandijos bankų nacionalizacija reiškia ne ką kitą, kaip milžiniškų šių bankų skolų perkėlimą ant valdžios ir galiausiai mokesčių mokėtojų pečių. Situacija Islandijoje nuo to ne tik nepagerėjo, dabar Islandijos bankų įsipareigojimų vykdymas tapo politinių derybų ir nesutarimų objektu. Britų ir Olandų valdžia ėmė reikalauti Islandijos vykdyti nacionalizuotų bankų įsipareigojimus, Tarptautinis Valiutos Fondas perspėjo Islandiją nutrauksiantis savo paramą, jei skolos nebus grąžinamos. Islandijos prezidentas žada surengti referendumą, kuriame piliečiai galėtų nuspręsti, ar mokesčių mokėtojai turi grąžinti nacionalizuotų komercinių bankų skolas.
Ši situacija sufleruoja išvadą, kad nacionalizacija negelbsti. Ji pastatė Islandiją į situaciją, kurią Islandijos prezidentas apibūdino taip: „Manau, dažnai pamirštame, kad Vakarų pusrutulyje egzistuoja du poliai. Vienas jų – laisva rinka, kitas – demokratija. Turėjau pasirinkti tarp finansinio nerimo ir demokratijos.“ Kitaip sakant, nacionalizacija šiuo atveju tapo pasirinkimu tarp Islandijos bankroto (nuo kurio Islandiją turėjo gelbėti bankų nacionalizacija) ir milžiniškos finansinio sektoriaus skolų naštos užkrovimo nieko dėtiems Islandijos mokesčių mokėtojams. Argi situacija, kuomet už komercinių bankų skolas yra atsakingi ne patys bankai, o valstybė, yra kuo nors geresnė? Ne, nacionalizavusi bankus Islandija nacionalizavo jų nuostolius, padėties tai nepataisė.
Lietuvoje bankų nacionalizacija 2009 m. įtvirtinta priimtame Finansinio tvarumo įstatyme, kurio deklaruojamas tikslas yra „sudaryti prielaidas valstybei, siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, imtis priemonių, stiprinančių bankų sistemos finansinį stabilumą ir patikimumą.“ Viena iš įstatyme numatytų finansinio stabilumo užtikrinimo priemonių yra „banko akcijų paėmimas visuomenės poreikiams“, t.y. nacionalizacija. Islandijos pavyzdys rodo, jog ši priemonė gali nuvesti į aklavietę.
