Populiaru teigti, kad privatizavimas Lietuvoje jau beveik baigėsi: liko parduoti Rytų skirstomuosius tinklus ir viskas. Tačiau pažvelgus giliau – ne taip jau viskas paprasta. Vertėtų pažiūrėti, ar tikrai viskas, kas šiandien yra valstybės rankose, turi jose ir likti. Taip pat svarbu, ar tai, kas lieka valstybės rankose, turi būti tvarkoma pagal valdiškus metodus.
Norėčiau atkreipti dėmesį į iškalbingą faktą. Kai Vilniaus miesto savivaldybė vasarą nusprendė privačiam valdymui perduoti dalį mokyklų ir poliklinikų, kilo pilietinio pasipiktinimo banga, kad sandoris kažkoks iš principo nešvarus. Tačiau tame pačiame miesto tarybos posėdyje vienbalsiai priimtas sprendimas išpirkti Profsąjungų rūmus ir įkurti ten Tautos namus nesulaukė jokios reakcijos. Nors net neaišku, kiek tai kainuos, tačiau tikrai nemažai. Šio pirkimo tikslai įvardyti taip pat labai miglotai.
Peršasi išvada, kad privatizavimas vis dar yra baubas, kuriuo galima pagąsdinti Lietuvos visuomenę. Naujausias tokio gąsdinimo pavyzdys – Aplinkos ministerijos užsakyta apklausa, kuri atskleidžia, kad dauguma žmonių nenori, jog būtų privatizuojami Lietuvos miškai. Štai 83 procentai nepritaria, kad būtų privatizuojami vertingiausi pajūrio miškai, 82 procentai mano, kad saugomose teritorijose turi būti griežtai reglamentuojama statyba, 59 procentai – kad baigiantis žemės reformai netikslinga privatizuoti valstybei priklausančius miškų sklypus, 69 procentai – kad miškai pirmiausia tarnauja ekologiniams tikslams.
Vienintelė pamoka, kurią galime išmokti iš šios apklausos, – kaip klausi, taip ir atsakys. Neabejoju, kad paklausus apie galimybę įsigyti kai kuriuos miškus, o ne apie miškų privatizavimą atsakymai išsidėliotų kiek kitaip. Paklausus, ar miškai turi būti tvarkomi efektyviai, atsakymų pasiskirstymas, ko gero, būtų netgi atvirkštinis nei tas, kuris viešinamas šiandien uždavus klausimą, kas svarbiau miškų atveju – ekologija ar ekonomika. Tai, kad miškų tikslas yra ir turi būti ekologinis juk nepaneigia, kad šis tikslas turi būti siekiamas ekonomiškai.
Tačiau dar įdomiau yra tai, kodėl apskritai daroma tokia apklausa. Juk niekas net nesiūlo privatizuoti miškų ar leisti neribotas statybas saugomose teritorijose. Atsakymas, manau, paprastas – tokia apklausa pateisina užsakovo vykdomą politiką. Jei kas paklaus, kodėl valstybiniai miškai tvarkomi neefektyviai, atsakyti bus galima, kad ne efektyvumas, o ekologija yra pagrindinis tikslas, o privačių miškų žmonės ir nenori, – taigi viskas gerai. Jei kas drįs kelti klausimą apie statybos reglamentavimą, kuris atitiktų žmonių poreikius, bus atsakyta, kad žmonės nori griežto reglamentavimo. Taip labai gražiai pateisinama dabartinė ne tik valdiška, bet ir valdiškai valdoma miškų sistema, kuriai svarbiau užtikrinti smagią medžioklę nei miškų tvarkymo efektyvumą ar iš valstybinių miškų valstybei turinčias atitekti pajamas. Pateisinamas ir saugojamų teritorijų nuolatinis plėtimas, nors jau dabar apie trečdalis miškų ir apie penktadalis visos Lietuvos teritorijos yra ypatingai saugojama. Tarsi pateisinamas ir statybų miške ribojimas, nors neaišku, nei kam jis reikalingas, nei ar tikrai jis apsaugo miškus.
Kita vertus, visa ši istorija siūlo ir kitą išvadą: jei su privatizavimu reikia kovoti gąsdinant pajūrio pušynų privatizavimu ir masiniu miškų iškirtimu, vadinasi, privatizavimo nauda iš tiesų yra pripažįstama. Lietuvos žmonėms, kurie matė privatizavimo rezultatus daugelyje sričių, ne taip lengva įpiršti nuomonę, kad jis bus žalingas kitur. Čia, beje, kalbu apie privatizavimo faktą, o ne apie tai, kaip jis buvo atliktas. Iki šiol privatizavimas visose srityse davė didžiausią naudą. Ir atvirkščiai – kaip tik valdiškos sritys, nepaisant subsidijų, buksuoja. Nenuostabu: juk privati nuosavybė žmonijoje atsirado dėl to, kad ji tvarkant ūkinius reikalus gerokai efektyvesnė. Ir mokyklų, ir ligoninių, ir miškų, ir bet kurios kitos valdiškai valdomos sistemos atveju susiduriame su efektyvumo problemomis, kurios stabdo gerovės kūrimą ir tarnavimą vartotojui. Visose šiose srityse būtina įsileisti rinkos ir konkurencijos vėjus. Vienur galbūt bent jau koncesijas, kitur – gal ir privatizavimą. Privatizavimas nėra baubas, kuriuo derėtų gąsdinti Lietuvos žmonės. Atvirkščiai – privačios veiklos pranašumas yra tas priminimas, kuris turi paraginti netgi šiandienines valdiškas sritis tvarkyti gerokai efektyviau. Priešingu atveju iš tiesų teliks tik privatizuoti.
