Komisija, ekspedicija, apsivalymas, o gal talka?

Paskirtajam premjerui prabilus, kad biurokratijai mažinti ir verslui dereguliuoti bus kuriama speciali komisija, pasipylė kritika: negi biurokratiją tikimasi apvaldyti steigiant dar vieną komisiją? – Dievaži, bus tik blogiau. Prieš kritikuojant premjerą, verta pažvelgti į jam iškilusį iššūkį platesnėje perspektyvoje. 

 

Pirma, pradėti nuo kažko reikia. Komisija gali būti tik pirma arba tarpinė stotelė, kuri iškels aukštesnius tikslus, pasiūlys taiklesnius metodus ir kelius. Ir sutikime, kad pavadinimas – ne taip svarbus. Galima ją pavadinti komisija, galima ryžtingiau – ekspedicija, sąjūdžiu, ar visuotine talka. Galima – valdžios efektyvinimo, tik, sakyčiau, ne departamentu, kaip JAV, o genu. Svarbiausia, kad nauja iniciatyva būtų vaisinga. 

 

Komisijos vardas daugeliui primena Saulėlydžio bendravardę. Kadangi buvau viena iš jos iniciatorių, tinkamas laikas apibendrinti jos patirtis. Visi prisimena ir pripažįsta svarbiausią jos poveikį – valstybėje gimusią viltį ir sąjūdžio dvasią. Gebėjimą bendram darbui sutelkti privatų sektorių, politikus ir valdininkus. Apibendrinti informaciją apie problemas ir kliūtis bei ieškoti sprendimų. Gebėjimą užbrėžti aukštas karteles ir surasti veiksmingus metodus. Kas sutrukdė įgyvendinti visas idėjas?

 

Labiausiai trukdė laikas. Iki rinkimų buvo likę lygiai metai. O imtasi daug – efektyvinti viešųjų išteklių valdymą, reformuoti rinkos priežiūros sistemą, buvo atsisakoma paslaugų, kurias privatus sektorius gali teikti geriau nei valstybinis, ir dalies valstybės finansuojamų programų, pradėtas diegti strateginis planavimas. Biurokratijos dalis, visai nelaukianti apsivalymo, suprato, kad jei sugebės išlaviruoti devynis mėnesius, pokyčių išvengs. O kai pirmos parengtos reformos atkeliavo į Seimą, politikai ėmė „globoti“ kiekvieną kėdę ir departamentą taip, tarsi tai būtų jų nuosavas vaikas. Valdiškuose koridoriuose paplito dvasia – bet ką padaryti, kad tik reformos būtų užvilkintos.

 

Šiandien situacija kitokia – tai pati kadencijos pradžia. Laikas idealus, kad biurokratijos optimizavimas taptų visos Vyriausybės prioritetu, o ne atskiros ministerijos projektu. Ne tik valdančios koalicijos, bet viso ką tik prisiekusio Seimo tikslu. Tai gali būti ir tarppartinis susitarimas – kaip švietimo ar gynybos finansavimas, taip ir biurokratijos „pralaidumas“ gerovės augimui gali būti bendras strateginis tikslas.

 

Juk visiems turi rūpėti, kad šimtai įstrigusių projektų kuo greičiau pasiektų Lietuvos dirvą ir pavirstų jau skinamais milijardais eurų. Tai yra geriausias gynybos mokestis, už kurį partijų nariams verta prisiekti šventa priesaika. Sveikindamas tokį pasiryžimą, verslas taip pat galėtų įsipareigoti – jei biurokratijos „latakai“ bus išvalyti, investicijų milijardai netruks sukurti gerovę ir papildys biudžetą. Toks mokesčių pajamų, o ne tarifų padidinimas galėtų tapti visus vienijančiu prioritetu. 

 

Taigi, kaip bepavadintume naują iniciatyvą, pradėti judėjimą būtina. O geriausia pradžia – vertybinis, politinis susiklausymas ir susitarimas – kad tai yra mūsų bendras skausmas, ir politikai, nepriklausomai nuo partijos, nekiš pagalių į ratus gyvybiškai svarbiai iniciatyvai. Tai yra talka, kuriai labiau negu bet kam kitam prireiks socialdemokratų akcentuojamo gebėjimo vienyti, telkti, nesusipriešinti. 

 

Grįžtant prie Saulėlydžio – jo patirtis neleidžia tikėtis, kad technokratinė komisija be įgaliojimų išspręs problemas. Pasiūlyti – gali, bet esminiams pokyčiams reikia aiškių rodiklių (KPI), kuriais būtų įvardinta, kas turi pasikeisti po reformų, ir besąlygiško politinio palaikymo. Lietuvai reikia ryžtingos ir visus įtraukiančios talkos, kuri paverstų mūsų biurokratiją pralaidžia gerovės kūrimui, tarnaujančia, kokybiška, greita ir efektyvia. Mums reikia apsivalymo geno – biurokratijai, ir kūrybos geno – gerovei.