Mūsų politikai turi butų, sodybų ir netgi žemės sklypų – tai yra viena geriausių rinkiminių naujienų. Taip, taip, nejuokauju. Ypač džiugina žinia apie riešutų plantaciją Turkijoje. Pagaliau įsitikinome: mūsų politikai – visiškai normalūs žemiški žmonės, atsakingi už savo šeimą, jos gerovę, suprantantys, ką reiškia dirbti, taupyti ir investuoti. Taigi, būti už save atsakingais. Teisinius, skaidrumo klausimus palikę nuošaly, pripažinkime – mokantys pasirūpinti savo namų ūkiu politikai turi daugiau šansų (bet ne garantijų) atsakingai tvarkytis su visos šalies ūkiu, įstatymais ir neaprėpiamu valdžios aparatu.
Tokie politikai grąžina rinkėjams tikėjimą Konstitucija, kuri įtvirtina, kad mes Lietuvoje remiame savo gyvenimus privačia nuosavybe ir atsakomybe. Kiekvienas yra atsakingas už savo paties ir savo šeimos gerovės kūrimą ir visi veikiame ribotų išteklių sąlygomis. Todėl ir privaloma žmogui vadovautis taisykle – uždirbti daugiau ir išleisti mažiau, kad neištaškytum išteklių, turėtum kažką savo ir kitiems nebūtum našta. Tiesa, mes visi kartais viršijame žemiškus rėmus ir šią taisyklę sulaužome – būname dosnūs, neskaičiuojame ir netaupome, aukojame uždarbį vardan vertybinės savanorystės ar laisvalaikio su šeima. Tačiau dienos pabaigoje tikrovė mums primena, kad galą su galu sudurti yra būtina. Ir kad pajamos pradžioje yra uždirbamos, paskui išleidžiamos. Ne išimtis ir socialinis perskirstymas.
Net ir tie politikai, kurie turi tik vieną ar kelis butus, elgiasi kaip privatininkai, kai samdo meistrą kondicionieriui įrengti (nes ir jiems, kaip visiems mirtingiesiems, karšta). Jie neskuba mokėti, kol darbai neatlikti, nuožmiai derasi dėl kainos ir nesistengia sumokėti vargšui meistrui kuo daugiau, kad sumažintų pajamų atotrūkį tarp jo ir savęs. Čia jie elgiasi kaip ūkiški, žemiški vyrai ir moterys, nes kiekvienas, kas nėra angelas privalo rūpintis savo namų ūkiu, vaikais ir tėvais.
Gal todėl žmonės ir juokauja, kad kairieji yra kairieji tik prieš gaudami valdžią. Juk jų rankomis buvo įgyvendintos tokios ūkiui esminės reformos kaip Lito patikimumo įstatymas, privačių pensijų fondų įteisinimas, imtos taikyti atskaitos reinvestuotam pelnui. Išimtis tik privatizavimas, kurį pradėjo dešinieji – bet kairieji, grasinę jį sustabdyti, patekę į valdžią, ne tik nieko nestabdė, bet ir atvirkščiai, spartino.
Gavę valdžią jie tampa pragmatiški, ūkiški, ir puikiai supranta, kokie rinkiminiai šūkiai nepasiteisintų, todėl, pavyzdžiui, paprasti, skaidrūs ir visiems vienodi mokesčiai jiems gali imponuoti labiau, negu rinkimų metu liaupsinami progresiniai. Politikai puikiai žino, kad daugelis tų, kam progresiniai būtų taikomi, nuo jų vienaip ar kitaip pasislėps ar paspruks.
Politiko investicijos užsienyje – aukso vertės pamoka, kaip iš tiesų elgiasi privatininkas – nesvarbu – baltas jis ar raudonas. Dabar jis bus labiau motyvuotas rūpintis, kad sąlygos investuoti, veikti ir apskritai gyventi Lietuvoje būtų geresnės, nei Graikijoje ar Ispanijoje.
Tad žinia apie politikų plantacijas ir žemes yra geriausia rinkiminė programa. Ji suteikia viltį, kad po rinkimų valdžia tikrai žinos, jog būtina gerinti investicinę aplinką Lietuvoje, o svarbiausia – gerbti žmogų-privatininką ir verslininką.
Ir kaip čia neprisiminus Amerikos demokratų, kuriems turtai netrukdo kandidatuoti ir gauti tautos pasitikėjimą. Riešutų prezidento pravardę pelnęs Džimis Karteris, valdęs didžiules žemės riešutų plantacijas, žavusis Džonas F. Kenedis, o kur dar Džonas Keris su jo žmonai priklausančiais garsiaisiais „Heinz“ kečupais. Tai, kad žmonija dar XIX amžiuje atsisakė turto cenzo renkamiems į valdžią politikams, neturėtų reikšti, kad bus diskriminuojami tie, kurie turi šiek tiek daugiau, ir kad į valdžią demokratijos amžiuje galima įžengti tik basomis.
Originaliai publikuota „Verslo žiniose“
