Pastarąjį dešimtmetį valstybės vis dažniau pasirenka dalyvauti verslo procesuose kaip ūkio subjektai. Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OEBPO) taip pat skiria didelį dėmesį šiai temai, analizuoja šią tendenciją bei teigia, kad pagrindinis valstybės tikslas turėtų būti maksimaliai padidinti naudą visuomenei, veiksmingai paskirstant išteklius. EBPO taip pat pažymi, kad kiekvienos šalies pareiga yra nustatyti priežastis, kurios pateisintų valstybės valdomos įmonės (VVĮ) steigimą ir veikimą.
Palyginus privataus ir valstybinio kapitalo verslus pagal 12 kriterijų, nustatyta, kad rinkos grįstos privačiu kapitalu skatina efektyvumą ir naujoves; didina darbo našumą; gerina kapitalo investicijas; plečia verslumą ir konkurenciją; didina skaidrumą; užtikrina efektyvią kainodarą; gerina klientų aptarnavimą; atskiria politikus nuo sprendimų priėmimo; pritraukia užsienio investicijas; padidina eksportą; pritraukia užsienio investicijas; padidina eksportą; augina ir plečia akcijų rinkas; teikia naudą ir valstybės biudžetui. Tai leidžia daryti išvadą kad ekonomikos, kuriose veikia privataus kapitalo ūkio subjektai yra pranašesnės prieš tas, kur santykinai didesnę dalį užima VVĮ, o šalys turėtų stengtis išlaikyti rinką grįstą privačiu kapitalu. Todėl sprendimas steigti VVĮ turi būti pagrįstas, o priežastys svarios.
EBPO taip pat įvardina 5 dažniausiai naudojamas priežastis, kurios pateisintų VVĮ steigimą ir veikimą: 1) nacionalinių ekonominių ir strateginių interesų rėmimas; 2) Užtikrinti nuosavybės išlaikymo tęstinumą; 3) specifinių viešųjų prekių ar paslaugų teikimas (nustačius, kad rinka negali pateikti atitinkamų prekių arba paslaugų ); 4) vykdyti verslą natūralioje „monopolinėje“ rinkoje; 5) Sukurti valstybei priklausančią monopoliją (arba oligopoliją), jei rinkos reguliavimas laikomas neįmanomu ar neveiksmingu. Atlikus kiekvienos iš šių VVĮ steigimo priežasčių taikymo galimų grėsmių analizę, išskirtini šie bendrieji principai, kurių rekomenduojama laikytis, norint išvengti nepagrįsto VVĮ teigimo ir valstybės dalyvavimo komercinėje veikloje neigiamų padarinių:
- Pirmiausia, verta įsitikinti, ar problema, kurią ketinama spręsti steigiant VVĮ, yra pagrįsta. Pavyzdžiui, ar tikrai prekė arba paslauga, kuri yra neteikiama rinkoje, yra vartotojui būtina, ar vartotojas jos nepakeičia ar negalėtų pakeisti kitu pakaitalu ar kitų prekių arba paslaugų kombinacija.
- Jei problema yra pagrįsta ir ją būtina spręsti, reikia nustatyti, ar identifikuota rinkoje problema nekyla dėl valstybės taikomo reguliavimo. Nustačius tokius atvejus, tikslinga pašalinti nustatytas reguliacines priemones ir duoti laiko rinkai pačiai išspręsti problemą.
- Net ir nesant reguliavimo sąlygotų problemos priežasčių, išanalizuoti galimas problemos sprendimo alternatyvas ir atlikus kiekvienos iš jų kaštų ir naudos analizę, įvertinus kiekvieno galimo pasirinkimo alternatyviuosius kaštus, rizikas, pasirinkti geriausią alternatyvą.
- Nuolat peržiūrėti priežasčių, dėl kurių pateisinamas VVĮ steigimas, sąrašą, iš naujo įvertinant jų pagrįstumą, atsižvelgiant į pasikeitusią situaciją rinkose. JĮ atitinkamai koreguoti, apsvarstant privatizacijos galimybes.
Atsižvelgiant į privalumus, kurie pasireiškia privataus kapitalo rinkoje, ir į rizikas, kurios dažnos VVĮ veikloje, VVĮ teigimas turi būti pagrįstas, įvertinant galimas grėsmes ir atsižvelgiant į išdėstytas rekomendacijas.
Darbe taip pat analizuojama, kaip pastarąjį dešimtmetį šie ir kiti sprendimai, susiję su VVĮ valdymu, buvo įgyvendinami praktiškai penkiose Europos šalyse: Bulgarijoje, Estijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, ir Slovakijos Respublikoje. 4 šalyse iš 5 nėra dokumento ar teisės akto, kuriame būtų aiškiai konstatuotos priežastys, kurioms esant gali būti steigiamos VVĮ. Daugelyje šalių sprendimai, ar plėsti valstybei priklausančią rinkos dalį, ar ją siaurinti, pritaikyti gerąją šalių praktiką ar ne, keičiasi kartu su rinkimais ir valdžios pasikeitimu. Todėl ir šių šalių elgesio negalima įvertinti kaip nuoseklaus.
Kiekvienoje valstybėje sprendimus dėl VVĮ steigimo ir tolesnio valdymo priima valdžia. Valdžiai yra sunku viename asmenyje ir vienu metu suderinti VVĮ savininko, rinkos reguliuotojo, konkurento ir tautos renkamo instituto vaidmenis. Kitaip tariant, privataus verslo veikimo ir konkuravimo sąlygos rinkoje komplikuojasi, kai jo konkurentas (valstybė kaip VVĮ savininkas) turi teisę nustatyti ne tik žaidimo taisykles, bet ir turėtų neribotus finansinius išteklius. Šalys susiduria su konkurencijos laisvės užtikrinimo iššūkiais.
Visą studiją „Privatus ar valstybinis. Kokį verslą renkasi Europa“ skaitykite čia.
