Kad ir kaip politikai ar valdžios institucijos yra užsispyrę kovoti su šešėline ekonomika, visiškai jos panaikinti neįmanoma. Net labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose ir turtingiausiose šalyse šešėlinė ekonomika egzistuoja. Mokslininkai tyrinėja, koks yra optimalus ar net pageidautinas jos dydis. Šešėlinė ekonomika – kur kas spalvingesnė, nei piešia su ja kovojantieji. Pavyzdžiui, žmonės šešėlį vertina ne tik kaip nusikalstamą veiką, bet ir kaip būdą pragyventi iš savo darbo. Todėl nemažai gyventojų šešėlį pateisina.
Lietuviai labiausiai pateisina šešėlinį darbą, kai dirbama sudarius darbo sutartį, tačiau dalis atlyginimo mokama vokelyje. Vasarą Lietuvos laisvosios rinkos instituto su partneriais atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad tokią veiklą visiškai pateisina arba yra linkę pateisinti 43 proc. šalies gyventojų. Tai akivaizdžiai parodo žmonių požiūrį: esą jei žmogus dirba iš esmės legaliai (juk darbo sutartis yra), nėra jau taip blogai, net jei sumokami ne visi mokesčiai. Juk svarbiausia, kad žmogus dirba ir užsidirba, yra produktyvus, aktyvus.
Antra labiausiai pateisinama šešėlinė veikla yra prekių ar paslaugų įsigijimas iš legalių pardavėjų žinant, kad pardavėjai tokių pajamų neapskaito ir nesumoka visų mokesčių (pavyzdžiui, PVM). Tokio pobūdžio šešėlį pateisina 36 proc. lietuvių. Mažiausiai gyventojai pateisina cigarečių, alkoholio ir degalų kontrabandą ir pardavinėjimą – tik 21 procentas. Ši veikla žmonėms nepriimtina, nes tokios prekybos „taškai“ yra visiškai nelegalūs, niekaip neregistruoti, galbūt susiję su organizuotu nusikalstamumu. Be to, tabakas ir alkoholiniai gėrimai suprantami kaip „nuodėmės“ prekės, kurių vartojimas nėra būtinybė. Tad ir noras įsigyti jų pigiau nelegaliai pateisinamas rečiau.
Įdomu tai, kad tokios tendencijos yra ne tik Lietuvoje. Lygiai toks pats šešėlinės ekonomikos veiklos rūšių vertinimo pasiskirstymas yra ir kitose Baltijos šalyse, Švedijoje, Lenkijoje ar net Baltarusijoje. Tai rodo, kad, gyventojų požiūriu, šešėlinės ekonomikos veiklos rūšys yra nevienalytės. Vienos yra vertinamos kaip „blogesnės“, kitos – kaip „geresnės“. Kadangi „geresnes“ pateisina gerokai daugiau gyventojų, su jomis kovoti sunkiau.
Ir svarbiausia – vargu ar galima tikėtis gerų rezultatų, bandant iš ekonomikos išguiti žmonių pateisinamas šešėlinės ekonomikos veiklos rūšis, jei kova su šešėliu apsiriboja tik gaudymu ir baudimu. Žmonės nelaikys šešėlio blogiu, kol pateisins jo priežastis. Būtent dėl to gyventojai mažai ką bloga mato, kai dirbama nelegaliai, – dėl didžiulio apmokestinimo. Kad tai yra pagrindinė šešėlio darbo rinkoje priežastis, mano daugiau kaip du trečdaliai lietuvių. Natūralu, mat darbo santykių apmokestinimas viršija 40 proc., šešėlyje uždirbti galima gerokai daugiau.
Šešėlį apskritai linkę pateisinti turintys žemesnį išsilavinimą ir mažiau uždirbantys gyventojai. Nelegalų darbą – dirbantys ne visu etatu ir nepatenkinti savo šalies valdžia žmonės. Jaunuoliai nuo 18 iki 25 metų ir mažiausias pajamas (iki 300 eurų) gaunantieji linkę pateisinti prekių ar paslaugų įsigijimą iš parduotuvių, kurios neapskaito pajamų, kaip ir cigarečių, alkoholio, degalų kontrabandą ir nelegalų pardavinėjimą.
Turint galvoje, kad pateisinantieji šešėlį paprastai jame ir dalyvauja, valdžios institucijos, siekdamos sumažinti šešėlį, iš tiesų kovoja su žemesnio išsilavinimo, mažesnes pajamas uždirbančių, skeptiškai vertinančių valdžios veiklą žmonių nuomone ir požiūriu. Vargu ar šiuos žmones galima lengvai paveikti moralizavimu, kad šešėlis yra blogai, mat prarandamos biudžeto pajamos. Ir gaudymas bei baudimas nėra itin efektyvūs, nes apklausos rodo, kad baudas už dalyvavimą šešėlyje žmonės jau ir taip laiko didelėmis ir tai jų neatgraso.
Be to, pasienietis nuodugniai nepatikrins kiekvieno krovininio automobilio, nepastatysi policininko prie kiekvieno nelegalių cigarečių ar alkoholio „taško“, nepasiųsi darbo inspektoriaus į kiekvieną statybvietę ar mokesčių inspektoriaus į kiekvieną parduotuvę.
Veikti šešėlyje yra pasirinkimas, kuris nemažai daliai žmonių – kasdienybė, kartais – kai nebėra kitų išeičių. Jei iš tikro siekiame, kad šešėlis Lietuvoje mažėtų, reikia pirmiausia naikinti jo priežastis. O jos – akivaizdžios. Darbo santykiai ir prekės turi būti apmokestintos mažiau. Tada dirbti ar pirkti legaliai žmonės norės patys ir šešėlį pateisins mažiau. Jis nebebus suprantamas kaip užuovėja nuo per didelių mokesčių.
Šešėlis Lietuvoje yra margas, ir gyventojai jį vertina skirtingai. Todėl ir priemonės kovoti su šešėliu negali būti tik pilkos – tik gaudyti ir tik bausti. Kol bent dalis šešėlinės ekonomikos nebus valstybės institucijų suprantama kaip iš esmės produktyvi veikla, kurią reikia perkelti į skaidriąją ekonomiką darant ją kuo patrauklesnę, tol gyventojai matys vienaip, o valdžia – kitaip.
