R. Šimašius: Švietimas – paslauga, o ne misija

Švietimas, sveikatos apsauga, žemės ūkis, asmens ir nuosavybės apsauga – tai sritys, kurios labai svarbios žmogaus egzistencijai. Tačiau jos pasižymi keista savybe: daugybė šiose srityse dirbančių žmonių nemano, jog tai yra paslauga asmeniui, ir laiko savo veiklą misija arba paslauga visuomenei. Pavyzdžiui, nors švietimo srityje jau keletą metų tarp mokyklos ir studento arba moksleivio tėvų pasirašomos sutartys, švietimo įvardijimas paslauga dažnai palaikomas erezija. Net studentų sąjungų aktyvistai ne kartą yra pareiškę, kad švietimas – tai ne paslauga arba bent jau ne tipinė paslauga.

 

Švietimo nelaikant paslauga iškyla net keletas labai rimtų problemų. Tarkime, šiandien Lietuvoje garsiai linksniuojamas peiliu mokykloje pasišvaistęs antrokas ir jo bendramokslių tėvų noras, kad šis vaikas nebesimokytų su jų vaikais. Jei mokymą traktuojame kaip paslaugą, tai, atsiprašau už palyginimą, bet agresyvus klientas iš mokyklos būtų pašalinamas tais pačiais principais, kaip ir įkaušęs klientas iš restorano. Kitaip tariant, jei konfliktą dar galima išspręsti taip, kad nenukentėtų kiti klientai, jis sprendžiamas taikiai, jei kiti klientai nukenčia arba patys išsibėgioja – pašalinamas triukšmadarys. Visai kitoks sprendimas peršasi, jei švietimas laikomas misija. Tuomet kad ir kaip blogai besielgtum – mokslas iki 16 metų privalomas ir garantuojamas, mokykla turi priimti visus. Tad jei švietimas ne paslauga – tiems, kurie kažkuo nepatenkinti, belieka sukąsti dantis.

 

Jei švietimas ne paslauga, tai ir atsiskaityti reikia ne moksleiviui ar jo tėvams, ir ne studentui, o tikrajam užsakovui – valdžiai. Šiandien taip ir yra. Nors moksleivio krepšelis skatina mokyklas konkuruoti dėl moksleivių, o studentai irgi tiesiogiai ar netiesiogiai atneša aukštosioms mokykloms lėšų, pagrindiniai sprendimai vis dar vyksta valdžios koridoriuose, o ne priėmimo komisijose. Pasiskųsti bloga kokybe nelabai įmanoma, nes kokybė garantuota, patvirtinta ministerijos ir pagal apibrėžimą turi būti gera. Galima sudeginti atestatą, galima paskelbti klaikius duomenis apie bendrą studijų lygį, bet kol kas sunku įsivaizduoti teismo procesą, kuriame tinkamos paslaugos negavęs studentas bylinėjasi su savo aukštąja mokykla.

 

Teoriškai bylinėtis galima, bet kas iš to – negi išsireikalausi kompensacijos už sugaištą laiką? Vargu. O tiesioginių nuostolių atlyginimo negali būti vien dėl to, kad už mokslą juk moka ne studentas, o valstybė. Tačiau kol mokyklos pačios nespręs ir materialiai neatsakys už tinkamos paslaugos suteikimą savo klientams, tol jos, o ne moksleiviai, jų tėvai ar studentai bus mokymosi proceso šeimininkai. Taigi, norint, kad ne mokytojas ar dėstytojas, o jo klientas – studentas ar moksleivio tėvai taptų padėties šeimininkais, reikia, kad ne valdžia, o pats klientas ir mokėtų už mokslą.

 

Tokio posūkio, tokios tikrosios reformos dažnai bijomasi dėl dviejų priežasčių. Pirmoji susijusi su baime – o kas bus su mokytojais, dėstytojais, mokyklomis, universitetais? Atsakymas paprastas – geros mokyklos gyvuos, blogos bankrutuos, jų vietoje atsiras naujos. Geri mokytojai ir dėstytojai uždirbs daugiau, blogiems vietos gali ir nebelikti. Iš esmės tai yra tai, ko šiandieninei švietimo sistemai ir reikėtų.

 

Kita baimė susijusi su klausimu, iš kur mūsų piliečiai gaus pinigų užmokėti už mokslą. Deja, ir šiandien mokslas yra mokamas, tačiau moka ne tie, kurie gauna paslaugą. Aukštojo mokslo atveju tai yra daugiau nei nepateisinama, nes tie, kas gyvena iš mažo atlyginimo užmoka už mokslą tų, kurie jo dėka uždirbs daug daugiau. Nors dar blogiau yra tai, kad netgi nemokamai prasimokius ketverius ar šešerius metus žmogus dažnai nei sukurs, nei uždirbs daugiau. Lietuvoje dirbančiųjų pagal universitete įgytą kvalifikaciją geriausiu atveju – tik apie trečdalį.

 

Galiausiai net jei priimamas politinis sprendimas visiems sumokėti už kai kurių mokslą, tai puikiausiai galima padaryti kaip ir bendrajame lavinime – krepšelio principu. Tuomet studentas, net jei ir atneša mokyklai valdiškus pinigus, būtent jis yra padėties šeimininkas, nes tai yra jam, o ne tiesiogiai mokyklai paskirta parama.

 

Norint kokybiškesnio švietimo reikia ir atitinkamų sprendimų: traktuoti švietimą kaip pilnavertę paslaugą asmeniui, o ne visuomenei.