R. Šimašius: Du studijų reformos baubai

Diskusijose dėl aukštojo mokslo reformos šiandien tikras chaosas. Gausybė interneto ir kitų komentatorių rado lengvą taikinį – reformą, kuri buvo „išpopuliarinta“ Švietimo ir mokslo ministrės pasakymu, kad už mokslą visi turės mokėti nuo 2000 iki 5000 litų. Iš tikrųjų po tokia reforma vargu ar pasirašytų netgi tie, kurie jau kelerius metus kalba apie pribrendusį poreikį pertvarkyti aukštojo mokslo sistemą. Gryna tiesa, kad tiesiog įvedus tokią įmoką už mokslą viskas baigtųsi tuo, kad studentams (o dėl pasiūlytos paskolų sistemos niuansų – ir mokesčių mokėtojams) tektų mokėti papildomą svarią kainą už tą pačią kokybę. To iš tiesų reikia nežinia kam.

 

Tačiau tikroji sisteminė reforma reikalinga. Norint pasiekti aukštojo mokslo kokybės reikia, kad aukštosios mokyklos būtų suinteresuotos samdyti tik gerus dėstytojus ir jiems atitinkamai mokėti, dėstytojai būtų suinteresuoti kuo geriau atlikti savo darbą ir iš jo pragyventi, o studentai galėtų ir būtų skatinami reikalauti kokybės.

 

Į kokybę orientuotą konkurencingą aukštąjį mokslą šiandien galime pasiekti tik sukurdami sistemą, kuri skatintų pasitempti ir apdovanotų tuos, kas kuria ir moko bei eliminuotų iš sistemos tuos, kas tik simuliuoja kūrybą ir mokymą. Tokia konkurencija paremta sistema savo ruožtu neįmanoma be pilnos studentų atsakomybės už savo pasirinkimus ir visiško aukštųjų mokyklų priklausymo nuo šių pasirinkimų. Šiandienos visuomenės nuostatos, be abejonės, reikalauja ir to, kad nuo aukštojo mokslo niekas nebūtų atskirtas tik todėl, kad yra nepasiturintis. Todėl reformai būtina užtikrinti, kad socialiai remtini ir gabiausi studentai galėtų studijuoti drąsiai ir mažiau varžomi finansinių apribojimų, o visiems kitiems būtų sukurtos realios galimybės šiuos apribojimus įveikti.

 

Toks tad tikslas, kurį kelia ir iniciatyvinė grupė už aukštojo mokslo reformą (internete amreforma.lt). Atrodo, kas gi galėtų užkliūti: negi manoma, kad dabartinė sistema puiki? O gal kad papildomos kelios dešimtys valdiškų milijonų sukurs rimtas prielaidas situacijai gerėti? O gal aukštosios mokyklos neturi tarnauti studentui? Arba gal dėstytojai turi gauti vienodai varganai ir neturi būti mechanizmo, kuris leistų oriam pragyvenimui uždirbti geriems dėstytojams, ir kuris apskritai neprileistų prie studentų tų dėstytojų, kurie yra blogi? Lyg ir ne, tačiau reforma kelia baimę. Labiausiai gąsdina du dalykai: tai, kad reforma kokybės nepadidins, o padidins kainą, todėl studentai išsivažinės iš Lietuvos, ir tai, kad reforma sumažins aukštojo mokslo prieinamumą. Dėl abiejų šių dalykų ir norėčiau pakalbėti detaliau.

 

Studentai išsivažinės (ir negrįš)?

 

Norėdami atsakyti į klausimą ką daryti, kad po reformos išsigandę mokesčio už mokslą ir negerėjančios arba nesmarkiai gerėjančios kokybės studentai neišsivažinėtų į užsienio universitetus, kuriuose gali studijuoti nemokamai ir geriau, turime sąžiningai atsakyti į keletą kitų klausimų. Visų pirma, negi mes nematome, kad procesas vyksta ir yra įgavęs pagreitį jau šiandien. Iniciatyvūs ir gabūs jaunuoliai jau senokai savo studijų viltis sieja visų pirma su užsienio mokyklomis, o tik po to su „Vilniumi“, „Kaunu“ ar „Klaipėda“. Nemažai daliai gabiausių ir iniciatyviausių (ir ne tik) šios viltys tampa realybe. Tad klausimas dėl studentų išvažiavimo turėtų būti dviejų dalių – ar neišvažiuos visi geriausi tokiu atveju, jei aukštajame moksle niekas nesikeis? Panašu, kad kaip tik tokiu atveju Lietuva gali likti iš esmės tik vieta studijuoti tiems, kurie nesugeba ar tingi važiuoti į užsienį ir yra linkę pasitenkinti pigiu, tačiau bet kokios kokybės aukštojo mokslo diplomu.

 

Kitas klausimas dėl išvažiavusiųjų užsienin: ar tai tikrai blogai? Juk studijos užsienyje nėra savaime blogesnės nei Lietuvoje. Jei batus galime pirkti užsienietiškus ir nemanome, kad tai blogai, kodėl turėtume manyti kad blogai studijos užsienyje. Gal net atvirkščiai – iš užsienio grįžę jaunuoliai sugebės įnešti naujų gerų skersvėjų į Lietuvos gyvenimą. Kalbant ciniškai – jei užsienio valstybės priima lietuvius studijuoti nemokamai – kodėl gi tuo nepasinaudoti? Lai užmoka už mūsų studijas kitų šalių mokesčių mokėtojai, jei jiems tai patinka. Nepriimti tokio pasiūlymo galime tik tokiu atveju, jei laikysime, kad aukštosios mokyklos yra svarbiau už studentus, kad studentai – tik „studijų mėsa“. Beje, Lietuvos aukštosios mokyklos už mokesčių mokėtojų lėšas jau priruošė gydytojų Anglijai. Ar neverta atsiimti šią skolą?

 

Iš tikrųjų problema dėl studijuojančių užsienyje, ko gero, yra nedaug susijusi su aukštuoju mokslu. Mes turime kelti klausimą kas Lietuvoje yra ne taip versle, viešajame administravime, pačiame aukštajame moksle ir kitur, kad didelė dalis užsienyje mokslus baigusių ir turinčių galimybę ten pasilikti net negalvoja grįžti į Lietuvą. Protai iš Lietuvos išvažiuoja ne todėl, kad užsienyje geriau studijuoti, o todėl, kad neretai užsienyje geriau gali savo protą pritaikyti.

 

Galiausiai dėl išvažiavimo į užsienį grėsmės reikia pripažinti, kad Lietuvos aukštosios mokyklos visada turės natūralių pranašumų: arčiau namų ir paprastai dėl to pigesnis pragyvenimas, kalbos ir kultūros aspektai, kurie neretai būtini ne tik komfortui, bet ir studijoms. Kalbant vien apie kainą, studijos užsienyje dažnai tik nominaliai yra nemokamos, nes suskaičiavus su studijomis susijusias išlaidas kaina tampa netgi labai nemaža.

 

Klausimas, kurį šiandien turėtų kelti Lietuvos Aukštosios mokyklos yra ne kaip sulaikyti studentus Lietuvoje, o kaip konkuruoti su aukštosiomis mokyklomis visame pasaulyje. Pripažinkime, Lietuvos aukštosios mokyklos konkuruoti su Jungtinių Valstijų, jungtinės Karalystės, Švedijos, Olandijos, Prancūzijos ir netgi Latvijos (pavyzdžiui, SSE Riga) universitetais neturi ne tik galimybių, bet ir įrankių, o neretai – netgi motyvacijos. Jei bus tik maldaujama ar reikalaujama pinigų iš valstybės, studentai atsidurs antrame plane, o tai kokybei tikrai nepadės.

 

Neturtingiesiems studijos bus nepasiekiamos?

 

Klausimas dėl studijų prieinamumo amžinai jautrus mūsų visuomenėje. Tai susiję ne tik su materialine padėtimi. Tam tikra prasme aukštasis mokslas nuolat blaškosi tarp elitarizmo ir egalitarizmo. Studijų prieinamumas dėl materialinės padėties ypač aktualus tampa tada, kai aukštasis mokslas tampa skirtas visiems arba beveik visiems.

 

Žiūrint į socialinės atskirties problemą aukštajame moksle realistiniu žvilgsniu dažnai užmirštama keletas svarbių dalykų. Visų pirma, tyrimais jau seniai įrodyta, kad atskirtis atsiranda ne aukštajame moksle, o dar pradiniame moksle. Dėl skirtingo tėvų požiūrio į mokslą, skirtingų sąlygų (materialinių, laiko ir kitų), galiausiai dėl skirtingų gabumų, dalis vaikų tampa gerais mokiniais, o dalis, tarkime, vidutiniais. Visi šie dalykai daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai koreliuoja ir su tėvų materialine padėtimi. Lietuvoje situacija ne išskirtinė. Kaip rodo šią savaitę paskelbtas „SEB Vilniaus banko“ tyrimas, „nepaisant tokio vidutinių mėnesio išlaidų skirtumo, atsisakyti geresnių vaiko lavinimo galimybių dėl lėšų stygiaus vienodai dažnai tenka darželinukų, moksleivių ir studentų tėvams. Tai nurodė nuo 52 iki 56 proc. apklaustų tėvų kiekvienoje (pabraukta autoriaus) grupėje“.

 

Paradoksalu, tačiau tokiu atveju, kai į aukštąsias mokyklas įstoja tik gerai besimokantieji ir visi jie studijuoja už mokesčių mokėtojų lėšas, visa visuomenė finansuoja kaip taisyklė santykinai turtingesnių šeimų vaikus. Neužmirškime ir to, kad paprastai auštąjį mokslą baigusieji vėliau uždirba daugiau nei jo nebaigusieji (Lietuvos realijų išsikreipimai šiuo aspektu nėra tokie visaapimantys kaip atrodo ir vargu ar bus ilgalaikiai).

 

Ne siūloma aukštojo mokslo reformos sistema, kur visi studentai būtų nediskriminuojami, o dabartinė, kurioje dieninių studijų studentai yra lygesni už neakivaizdininkus, sukuria tikrąją atskirtį ir aukštojo mokslo lygmenyje. Jei esi neturtingas, bet nori studijuoti, reikia išspręsti dvi problemas: studijų ir pragyvenimo šaltinio. Pragyvenimo šaltinį parūpina darbas, todėl rinktis tenka neakivaizdines ar vakarines studijas. Jei pinigų tau pakanka, gali nesirūpinti darbu ir drąsiai stoti į dienines studijas. Šiandien neakivaizdininkai moka pilną studijų kainą ir faktiškai subsidijuoja dienininkus, kurių studijų sąnaudų kaip taisyklė nepadengia nei šių studentų įnašai, nei valstybės finansavimas. Tad klausimas paprastas: ar nėra šiandien taip, kad dažniau neturtingi studentai finansuoja geriau materialiai gyvenančių studijas? Ar tai nėra sistemiškas socialinės atskirties didinimas?

 

Norint, kad stojant į aukštąją mokyklą svarbiausiu kriterijumi nebūtų turimų pinigų kiekis, svarbiausia yra tai, kad jaunuolis žinotų, kokiomis sąlygomis jis studijuos. Pažiūrėkime kad ir į lietuvius, studijuojančius Jungtinėse Valstijose. Retas jų ryžtųsi pasirašyti studijų sutartį ir pradėti šias studijas, jei stipendija būtų kintanti, o klausimas dėl paskolos kybotų neatsakytas. Be abejo, dar svarbiau yra tai, kad norint pritraukti neturtingus ir (ar) gabius jaunuolius nereikia apsižioti vienodai paramos patrupinti visiems. Tokiu atveju ir bus paremta masė žmonių, kurie sutaupys savo ar savo tėvų pinigėlių, o gabiausiems ir (ar) neturtingiausiems šios paramos tiesiog liks per mažai. Norint pritraukti neturtingą bet gabų studentą, jam reikia pasiūlyti aiškumą ir tikrai pakankamą paramą. Šiandieninė studijų finansavimo sistema socialiai remtinam gabiam jaunuoliui nesuteikia negrąžintinės paramos ar garantijų dėl pajamų pragyvenimo išlaidoms padengti.

 

Baubais galima apauginti bet kokį projektą, be to, mes kažkaip keistai susigyvename su tais trūkumais, kurie mus supa visą laiką. Kartais atrodo, kad apverktini atlyginimai, plagijavimo kultūros išvešėjimas, mokslo imitavimas, studentų ignoravimas, kokybės devalvavimas, socialinė atskirtis, išlaidavimas nėra plačiai paplitę reiškiniai šios dienos aukštajame moksle. Todėl norint tinkamai apsispręsti dėl aukštojo mokslo reformos darymo arba nedarymo turime sąžiningai įsivertinti kokią sistemą turime šiandien ir kur su ja keliaujame, o taip pat kur mes norime nukeliauti ir kokie, kartais gal ir neįprasti, nepatogūs žingsniai gali padėti link ten pajudėti.