Pradėta aukštojo mokslo sistemos reforma nesprendžia jo problemų

Išnagrinėjęs šiuo metu svarstomas Aukštojo mokslo pataisas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) teigia, kad siūlomas finansavimo modelis neišspręs visuomenei opių aukštojo mokslo finansavimo problemų ir nesudarys sąlygų konkurencijai tarp mokyklų atsirasti.

 

 

LLRI prezidentės Elenos Leontjevos nuomone, įvedus fiksuotą mokestį už mokslą, studentai taptų tik mokesčio mokėtojais, o ne aukštosios mokyklos klientais: „Toks finansavimo modelis suteiks tik papildomų pajamų dabartinei valstybinio aukštojo mokslo sistemai išsilaikyti, tačiau neskatins jos keistis iš esmės: neatsiras konkurencija tarp aukštųjų mokyklų, nebus prielaidų efektyviam išteklių naudojimui, išliks privačių mokyklų diskriminacija.

 

 

„Dabartinė aukštojo mokslo sistema neorientuota į rinkos poreikius: neruošia pakankamai ūkiui reikalingų specialistų, o nemaža dalis išsilavinimą įgijusių žmonių negauna darbo arba dirba ne pagal išsilavinimą“, teigia E. Leontjeva.

 

 

LLRI atkreipia dėmesį, kad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko R. Pavilionio teikiamas aukštojo mokslo finansavimo būdas pasirinktas neįvertinus visų aukštojo mokslo problemų ir neišanalizavus kitų finansavimo alternatyvų. Atsižvelgdamas į ilgalaikius švietimo tikslus, institutas siūlo galimus finansavimo variantus: fiksuotą valstybės subsidiją arba proporcinę valstybės subsidiją, teikiamą kiekvienam studentui.

 

 

Fiksuota valstybės subsidija – aukštojo mokslo finansavimo modelis, kai valstybė moka už kiekvieno studento studijas vienodą, fiksuotą sumą, o likusią dalį dengia pats studentas. Studento įmoka skirtingose mokyklose būtų nevienoda ir priklausytų nuo studijų programos ir aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, jeigu valstybės subsidija sudarytų 3000 litų, tai už 4000 litų studijas studentas turėtų primokėti 1000 litų, o už 2000 litų studijas – neturėtų primokėti nieko.

 

 

Esant proporcinei valstybės subsidijai, visi studentai mokėtų procentinę studijų kainos dalį, o kitą dalį dengtų valstybė. Pavyzdžiui, jeigu valstybės subsidija sudarytų 50 proc. studijų kainos, tai už 4000 litų studijas studentas turėtų primokėti 2000 litų, o už 10 000 litų studijas – 5000 litų.

 

 

LLRI taip pat atkreipia dėmesį, jog einant link studijų finansavimo valstybės ir studento lėšomis, būtina sudaryti sąlygas studijų kreditavimo sistemai atsirasti. Išimtinių sąlygų sudarymas ir aktyvus valstybės dalyvavimas šioje sistemoje gali atrodyti patrauklus, tačiau jis gali sumažinti bankų motyvacijas teikti studentams kreditus ir galiausiai atsigręš prieš pačius studentus. Be to, labai svarbu, kad studijų kreditavimo sistema galėtų pasinaudoti ir privačių aukštųjų mokyklų studentai.

 

 

Savo pasiūlymus LLRI pateikė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui ir tuo inspiravo fundamentalias diskusijas. LLRI taip bendradarbiauja su studentų organizacijomis, siekdamas kartu surasti efektyviausius aukštojo mokslo problemų sprendimo būdus.