Iš LLRI leidinio „Knyga 2000-2004 metų Seimo nariams ir rinkėjams“
Daugelyje sričių šio nepriklausomo sektoriaus plėtra bei jo galių stiprinimas yra vienintelis kelias išvengti visiško valdžios įsiviešpatavimo visuomenės gyvenime.
Friedrich A. von Hayek
Filantropijos vieta visuomenėje
Filantropija yra laisvo žmogaus savanoriškas aktas suteikiant savo lėšomis pagalbą kitiems ir mainais negaunant materialios naudos. Todėl filantropija negali būti varžoma, jai turi būti sudarytos kuo geriausios sąlygos. Be to, ne pelno organizacijos, filantropija arba “trečiasis sektorius”, kurį mini ir F. A. von Hayek savo citatoje, yra tinkama alternatyva prievartiniams valdžios sprendimams. Tačiau filantropijos neverta dirbtinai skatinti. Argumentai, išdėstyti kituose šio leidinio skyriuose, turėtų įtikinti, kad rinkoje žmogus, siekdamas kuo didesnės naudos sau, geriausiai pasitarnauja visuomenei, nes jis teisėtai gali gauti naudą tik suteikdamas kitiems žmonėms jų labiausiai vertinamas paslaugas, pagamindamas ir parduodamas jų labiausiai vertinamas prekes.
Filantropijos aktas yra kitoks nei verslo sprendimas. Filantropas nesiekia materialinės naudos sau. Tačiau tai dar nereiškia, kad žmonės nėra linkę duoti ir kad filantropija yra nenaudinga. Žmonių išpažįstamos vertybės labai skiriasi. Jeigu išdėliotumėme kiekvieno žmogaus vertybių skalę, pamatytumėme, kad joje yra vietos pačioms įvairiausioms vertybėms ir kad visos šios skalės yra be galo skirtingos. Tai, kad kapitalistas siekia uždirbti kuo daugiau pinigų, yra labai svarbu, bet dažniausiai savo vertybių sistemoje jis turi ir kitokių tikslų. Iki pirmojo uždirbto milijono jam gali rūpėti tik efektyvumas, vėliau jam galbūt parūps visuomenės švietimas, netradiciniai menai ar kas nors kita. Jeigu kapitalisto draugas mirė nuo per vėlai diagnozuoto vėžio, jis gali būti linkęs aukoti priešvėžiniams tyrimams. Jei žmogus vaikystėje turėjo skaudžios asmeninės patirties, kai nebuvo kam juo pasirūpinti, tai uždirbęs pakankamai pinigų, jis greičiausiai norės paaukoti vaikų globai. Jei žmogus nuolat susiduria su valdžios institucijų neraštingumu, laisvos rinkos principų nepaisymu ir kenčia matydamas, kaip dėl to mažėja jo veiklos efektyvumas, jis nedvejodamas norės finansuoti švietėjišką veiklą apie laisvos rinkos principus ir jų galią. Taigi, iš individualių vertybių įvairovės ir atsiranda motyvacijos pačiai įvairiausiai veiklai. Tie, kurie remia kokią nors veiklą, pasirenka jiems artimiausias sritis. Tad individualių vertybių įvairovė yra ir liks pagrindinis filantropijos veiksnys.
Morališkai filantropas paprastai vertinamas geriau nei investuotojas, nes visuomet matosi, kas patiria naudos iš filantropijos akto. Filantropas, skirtingai nuo verslininko, žino, kam konkrečiai jis pasitarnauja. Nors filantropija pasitarnauja gana apibrėžtai žmonių grupei ar konkrečiam žmogui, filantropas niekuomet negali būti tikras, ar jo paslauga kitam žmogui yra pirmo būtinumo. Tuo tarpu verslininkas kitiems pasitarnauja netgi labiau nei filantropija. Juk rinka užtikrina, kad žmogus pasitarnauja kitų gerovei netgi to nežinodamas, net jei to nesiekia ar netgi jei to nenori.
Filantropija visuomenėje padeda išspręsti daug problemų, ypač šalinant skurdą ir neturtą . Žmonės padeda kitiems, jei jie: 1) turi pinigų, 2) mano, kad kitas žmogus vertas pagalbos. Būtent todėl, kad filantropui būtina turėti išteklių, visuomenė negali remtis vien filantropija – gėrybes būtina sukurti prieš jas išdalinant.
Jei žmogus mato kitą likimo nuskriaustą žmogų, vienintelis galimas būdas padėti jam yra padėti tiesiogiai, t.y. duoti pinigų, maisto, pastogę, išsilavinimą ar kitas vertybes. Filantropija nėra tokie veiksmai, kai “susirūpinę piliečiai” kreipiasi pagalbos į valdžią. Prievarta teikiama pagalba nėra filantropija, todėl mokesčių mokėtojai, mokėdami mokesčius, netampa filantropais. Valdžia, kaip ir Robinas Hudas ar Tadas Blinda, taip pat nėra filantropas, nes ji dalina svetimas gėrybes, nusavintas per prievartą.
Ne pelno organizacijos
Su filantropija tiesiogiai yra susijusi ne pelno organizacijų veikla, filantropinė veikla dažnai įgyvendinama per šias organizacijas. Lietuvoje jau nuo 1996 m. yra susiklosčiusi ne pelno organizacijų sistema. Veikia keturios pagrindinės ne pelno organizacijų rūšys: visuomeninės organizacijos, labdaros ir paramos fondai, asociacijos bei viešosios įstaigos. Pagrindinis ne pelno organizacijų požymis yra tas, kad jos savo nariams ar savininkams negali skirstyti uždirbto pelno, o naudoja jį organizacijos tikslams siekti.
Svarbus Lietuvos teisinės sistemos trūkumas yra tas, kad ne pelno organizacijų, išskyrus visuomenines organizacijas, valdymo struktūros reikalavimai yra labai griežti ir neleidžia jos laisvai pasirinkti. Pavyzdžiui, asociacijoms bei viešosioms įstaigoms privalomas visuotinis susirinkimas ir administracija, tačiau nelieka vietos Vakaruose įprastam valdymo organui – tarybai (angl. board), kuri galėtų būti formuojama ne tik visuotinio susirinkimo, bet ir kitaip. Turint galvoje, kad ne pelno organizacijų pelnas negali būti skirstomas, labai logiška, kad tarybą formuojama nebūtinai savininkai. Tarptautiniu mastu taip pat pripažįstama, jog įstatymai turi nustatyti tik minimalius reikalavimus ir netrukdyti laisvai pasirinkti valdymo struktūros.
Šiuo metu Lietuvos įstatymai asociacijoms bei labdaros ir paramos fondams draudžia patiems užsidirbti lėšų savo veiklai, todėl šios organizacijos priverstos gyventi tik iš paramos. Tai visiškai nepateisinama situacija, praktikoje pasireiškianti itin absurdiškais draudimais. Pavyzdžiui, organizacija, besirūpinanti neįgalių vaikų lavinimu, negali parduoti vaikų piešinių, organizacija, rengianti seminarą savo nariams, negali imti dalyvavimo seminare mokesčio, o organizacija, leidžianti knygą, negali jos pardavinėti ir t.t. Nenuostabu, kad tokius draudimus stengiamasi visaip apeiti, tačiau taip geros iniciatyvos atsiduria už įstatymo ribų. Draudimą gauti pajamas iš savo veiklos būtina panaikinti.
Labdaros ir paramos reglamentavimas
Ne pelno organizacijų atstovai dažnai reikalauja teisiškai įtvirtinti platesnes ne pelno organizacijų veiklos galimybes, suteikiant joms didesnę veikimo laisvę ir mažinant apribojimus. Taip pat reikalaujama suteikti ne pelno organizacijoms lengvatas, išskirtines sąlygas kitų teisės subjektų atžvilgiu. Deja, šie du reikalavimai dažniausiai prieštarauja vienas kitam. Tai patvirtina ne pelno organizacijų ir labdaros bei paramos teikimo procedūrų reglamentavimo Lietuvoje raida.
Dažnai girdimas nepasitenkinimas, kad parama neskatinama. Tačiau negalima su tuo besąlygiškai sutikti. Lietuvos Respublikoje be pelno mokesčio lengvatos ne pelno organizacijoms taip pat nustatomos žyminio mokesčio, kelių mokesčio ir kitos lengvatos, susijusios su ne pelno organizacijų veikla ar jos finansavimu. Tačiau šis skatinimas mokesčių ar kitomis finansinėmis lengvatomis, nors ir sąlygotas gerų norų ir padeda organizacijoms finansiškai, sudaro galimybes piktnaudžiauti jomis. Esant piktnaudžiavimo lengvatomis faktams, formuojasi visuomenės požiūris, kad tikrų ne pelno organizacijų nėra, o viskas daroma tik dėl reklamos ir pinigų. Tai pakerta ne pelno iniciatyvų plėtrą ir jų rėmimą. Be to, detalus reglamentavimas, nustatytas siekiant išvengti piktnaudžiavimų, sudaro biurokratines kliūtis ne pelno organizacijų veiklai. Būtent šios kliūtys labiausiai stabdo ne pelno organizacijų iniciatyvas.
Labdaros ar paramos teikimas taip pat yra biurokratizuotas ir nepatogus. Nei pačios ne pelno organizacijos, nei rėmėjai negali būti visiškai tikri, kad viena ar kita dovana bus pripažinta parama. Paramą gaunančios organizacijos turi atlikti betikslius biurokratinius formalumus: šaukti visuotinį susirinkimą ir tvirtinti paramos programą, kas ketvirtį net dviem valstybės įstaigoms siųsti pranešimus apie gautą labdarą ir paramą. Dažnai susiduriama net su neįveikiamomis kliūtimis – tik labdaros ir paramos fondams leidžiama suteikti labdarą žmonėms, jos neapmokestinant fizinių asmenų mokesčiu, nėra galimybių teisingai įforminti anoniminę paramą. Dėl paramos procedūrų neapibrėžtumo ir nevienodo traktavimo ypač sumažėja parama turtu, paslaugomis bei nuolaidomis.
Su priverstiniu gyvenimu iš paramos ir su paramos skatinimo mokesčių lengvatomis politika niekaip nesiderina Akcinių bendrovių įstatyme nustatyti apribojimai paramos teikimui. Šis įstatymas nustato, kad labdarai ir paramai, kartu su tantjemomis, premijomis ir kitomis išlaidomis, negali būti skiriama daugiau kaip 1/5 bendrovės pelno ir ne daugiau pelno, nei buvo skirta dividendams. Tai ne tik nepagrįstai apriboja paramą, bet ir suvaržo žmonių (akcininkų) teisę disponuoti savo lėšomis.
Savanoriškas neapmokamas darbas
Ne pelno organizacijų veiklai ir filantropijos tradicijai labai trukdo ir darbo reglamentavimai – iš darbo teisės nuostatų ir administracinės praktikos išplaukia, jog ne pelno organizacijose negalimas savanoriškas (neatlygintinas) darbas. Jei žmogus aukoja savo laiką iš labdaringų paskatų ir, pvz., slaugo ligonį, moko vaikus ar atlieka kitus darbus be atlyginimo, tai nėra darbo sutarties objektas būtent todėl, kad dirbama neatlygintinai. Deja, tenka susidurti su valstybės institucijų nuostata, jog tai – nelegalus darbas. Kita problema – privalomi darbuotojai ne pelno organizacijose. Administracijos vadovui ir finansininkui draudžiama dirbti be atlyginimo. Šios problemos būtų išspręstos liberalizuojant darbo santykius (apie tai – skyriuje “Darbuotojų ir darbdavių santykiai”).
Filantropija ir valdžia
Kalbant apie valdžios ir nevyriausybinių organizacijų santykį, svarbu pabrėžti tai, kad, skatindama kokią nors veiklą biudžeto lėšomis ar “šiltnamio sąlygomis”, valdžia ją iškelia aukščiau kitų veiklų. Tačiau kaip valdžia gali žinoti, kuri veikla žmonėms “reikalingesnė”? Ar mes pripažįstame, kad didžiulė nevyriausybinių organizacijų ir jų tikslų įvairovė nedviprasmiškai atspindi žmonių poreikių spektrą? Jei dar nėra kokios nors veiklos, kuri asmeniškai kam nors atrodo reikalinga, reikia tiesiog jos imtis, o ne prašyti, kad tai darytų valdžia mokesčių mokėtojų sąskaita. Valdžiai tereikia galvoti, kas užkerta kelią žmonėms imtis šios ir panašios veiklos. Išskyrus tuos atvejus, kai poreikis yra labai mažas ir dėl to rinkoje neatsiranda pasiūla poreikiui patenkinti, kitos (ir dažniausios) kliūtys bus valdžios reguliavimai, ribojimai arba visų vilčių siejimas su globėjiška valstybe ir, be jokios abejonės, bendra lėšų stoka visuomenėje dėl laisvos rinkos principų nepaisymo.
Valdiškas lėšų paskirstymas nevyriausybiniam sektoriui užkerta kelią organizacijų ir tikslų įvairovei, nes nuo pinigus skirstančio valdininko asmeninių vertybių priklausys, ką valdžia nutars paremti. Lygiai ta pati situacija būtų ir tuomet, jei būtų įgyvendintas siekis tik kai kurioms organizacijoms suteikti galimybę gauti paramą. Tuomet visas sektoriaus paveikslas atspindės vieno ar kelių žmonių vertybes ir fantaziją.
Valdiška parama gadina nevyriausybines organizacijas. Jos įsisteigia siekti tokių tikslų, kuriems įmanoma “pramušti” valdišką finansavimą. Kai šis išsenka, paaiškėja, kad tokia veikla žmonėms nereikalinga, jai sunkiai pavyksta gauti lėšų. Tačiau net ir tai, kad koks nors neabejotinai gražus tikslas yra valdžios finansuojamas, dar nereiškia, kad jis deramai pasiekiamas. Gyvenimas parodo, kad nepaisant to, jog dalį laiko privačiai finansuojamos organizacijos turi skirti lėšoms telkti, suminis efektyvumas ir sugebėjimas orientuotis į tai, kas iš tiesų aktualu, leidžia pasiekti daug geresnių rezultatų, nei turint garantuotą valdišką finansavimą.
Pastaruoju metu valdžia ne tik vis daugiau remia nevyriausybines organizacijas, bet ir pati jas kuria. Tačiau tai nėra tikros nevyriausybinės organizacijos, nes jos nepateikia alternatyvos, jos tik plečia valdžios monopoliją, išstumdama privačias iniciatyvas.
Filantropijos skatinimas
Bemaž kiekvienas žmogus, žinodamas, jog jo kaimynas neturi ką valgyti ir kad ne valstybės rūpestis jį pamaitinti, greičiausiai pats pasidalins su juo tuo, ką turi ant stalo, greičiausiai pats susivoks, kad įpilti jam lėkštę sriubos nėra našta. Ne tik ne našta, bet gal ir malonumas. Reikia tik neužstoti šiems santykiams kelio. Tačiau valstybės paternalizmas panaikina solidarumą net šeimoje, nes atrodo, kad rūpintis tėvais ir seneliais yra ”Sodros” ir Socialinės apsaugos ministerijos, o ne vaikų ir vaikaičių reikalas. Kitas pavyzdys – teatrams yra skiriamos valstybės dotacijos dėl to bilietai yra santykinai “nupiginti” ir gauti jų vis dažniau tampa neįmanoma. Elementarus rinkos santykių paisymas tiems patiems teatrams leistų apeiti nereikalingą perskirstymą ir greičiau priartinti konkretų vartotoją prie produkto. Nes tai, kad žmogus šiandien negavo bilieto į jam reikalingą renginį, dažnai reiškia, kad jo nepasiturintis kaimynas sumokėjo subsidiją teatrui, į kurį niekada nenueis. Teatrui “nebereikia” pinigų, kuriuos žmogus pasirengęs mokėti už bilietą, nes teatras jau paėmė iš jo ir jo vargšo kaimyno prievarta. Tokių metamorfozių žmonių mąstyme ir santykiuose gali būti labai daug. Valdžios pasitraukimas būtų aiškus signalas piliečiams, kad visa aplinka, kurioje jie gyvena, priklauso nuo jų pačių, ir kad jos kuriamoji jėga yra jų individualios vertybės, savęs šiame pasaulyje suvokimas.
Verta prisiminti ir šiuo metu propaguojamą filantropijos skatinimo būdą – leisti keletą procentų žmogaus pajamų skirti labdaros organizacijai, neapmokestinant šių lėšų fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Galima prognozuoti, kad, jei žmonės žinos, jog kelis procentus savo lėšų jie gali be jokių mokesčių skirti bet kam, kas pasivadins viešąja įstaiga, tuoj pat atsiras labai daug institucijų, kurių vienintelis tikslas bus tuos pinigus absorbuoti, o tai sukels naują problemą. Valdžia ims kovoti už viešųjų įstaigų “grynumą”, kvestionuos jų tikslus ir darbus, tvirtins toleruotinų gavėjų sąrašus. Taigi, išaugę suvaržymai neleis efektyviai veikti tikroms organizacijoms, o norintys apeiti mokesčius įveiks bet kokias valdiškas kliūtis. Jau ir šiandien nevyriausybinio sektoriaus plėtrą stabdo valdžios reguliavimai. Visi be išimties sunkiai pakelia besikeičiančius įstatymus, neaiškius mokesčius, tikrinimų virtinę. Tačiau nevyriausybinis sektorius, kur dažnai dirba savanoriai, kur nėra galimybių samdyti brangių teisininkų ir finansininkų, kenčia labiausiai. Jis priverstas susitraukti arba veikti nuolatinės rizikos, kad užkliudys kurį nors valdžios supinto voratinklio siūlą, pavojuje.
Svarbu, kad žmogus, norintis dirbti vardan jam svarbių idėjų, galėtų nevaržomai tai daryti. Svarbu, kad žmogus remtų tokią veiklą tuomet, kai pats nori remti, kai ši veikla jam atrodo artima ir prasminga. Tuomet mūsų visų veikla atspindės būtent mūsų visų, o ne kieno nors – nors ir labai išmintingo – mums primestas vertybes.
Pasiūlymai
1) nesuteikinėti ne pelno organizacijos statuso kitais įstatymais nei dabar egzistuojančiais ne pelno pricipus įtvirtinančiais įstatymais, ir užtikrinti, kad visose ne pelno organizacijose būtų įgyvendintas pelno neskirstymo principas;
2) leisti ne pelno organizacijoms laisvai nusistatyti savo valdymo struktūrą;
3) panaikinti apribojimus ne pelno organizacijų ūkinei-komercinei veiklai;
4) pakeisti Labdaros ir paramos įstatymą, atsisakant paramos programų tvirtinimo, atskirų ataskaitų apie labdarą ir paramą, įteisinant anonimišką paramą;
5) įtvirtinti nuostatą, kad paramą gali gauti ne pelno organizacijos, ir jokiais atskirais leidimais nenustatyti galinčių gauti paramą sąrašų;
6) panaikinti Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas, ribojančias bendrovių galimybę duoti paramą;
7) tiksliai įtvirtinti, kad ne pelno organizacijose gali neatlyginamai dirbti savanoriai;
8) panaikinti reikalavimus turėti privalomus apmokamus darbuotojus – finansininką ir administracijos vadovą.
Filantropijos būklę taip pat labai pagerintų ir kiti žingsniai, skirti privačios iniciatyvos išlaisvinimui visose srityse. Pavyzdžiui, panaikinus pelno mokestį, išnyktų daugelis problemų, susijusių su labdaros ir paramos reglamentavimu ir pačių ne pelno organizacijų apmokestinimu. Panaikinus minimalaus darbo užmokesčio reikalavimą ir kitus su darbo santykiais susijusius reguliavimus (plačiau apie tai – skyriuje “Darbuotojų ir darbdavių santykiai”), neliktų teisinių savanoriško darbo problemų.
