Apie sveikatos apsaugos sistemos ateitį savaitraštis „Lietuvos Sveikata“ kalbasi su Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentu Žilvinu Šilėnu.
– Teigiama, kad per 22 metų laikotarpį po truputį didėjantis PSDF biudžetas reiškia, jog sveikatos apsaugai skiriama vis daugiau lėšų, pacientams paslaugos tampa labiau prieinamos. Šių metų PSDF biudžetas taip pat šiek tiek didesnis nei pernykštis. Ką, jūsų nuomone, rodytų PSDF augimas?
– Paprasta – sveikatos apsaugos sistema brangsta. Lietuvoje visuomenė sensta, ligų diagnostika tobulėja, paslaugų poreikis vis didėja. Bet daug svarbiau – sistema yra tiesiog biurokratiškai administruojama, nedidinamas efektyvumas. Trūksta lėšų? Valstybė vis giliau kiša ranką į mokesčių mokėtojų kišenę arba pradeda tiesiog piktybiškai nebemokėti įstaigoms už suteiktas gydymo paslaugas.
Dabartinė sveikatos priežiūros situacija rodo, kad vien tik paslaugų finansavimo iš PSDF nepakanka.
– Kokie teigiami žingsniai šioje srityje buvo padaryti Nepriklausomybės laikotarpiu?
– Dabartinė Lietuvos sveikatos sistemos situacija rodo, kad jei ir buvo daryti ar pradėti daryti sistemos pertvarkos dalykai, jų nematyti arba jie matomi ne taip, kaip norėtųsi. Ateina nauja valdžia ir ministras imasi kitų darbų bei reformų, viskas pradedama iš naujo, nėra užtikrinamas tęstinumas. Pavyzdžiui, anksčiau buvo vykdyta ligoninių pertvarka: gydymo įstaigos sujungtos siekiant taupyti lėšas. Dabar priešingai, kai daugelis valstybinių ligonių 2013 metus baigė nuostolingai, sveikatos apsaugos ministras sako: „Nė viena ligoninė nebus uždaryta, nė viena poliklinika nebus uždaryta“. Kai tik ateina nauja valdžia, gydymo įstaigos, gydytojai ir pacientai nežino, ko tikėtis. Valdžia užsimoja įgyvendinti reformas, užsibrėžia naujus tikslus ir eina vis kitu keliu, kuris neaišku,kur veda ir, kaip matome, per Nepriklausomybės metus nepadėjo pasiekti to, ko tikėtasi. Gerai bent tiek, kad vis dar užtikrinamas principas „pinigai keliauja paskui pacientą“, nesvarbu, kokią įstaigą pacientas pasirinktų. Tačiau pastaruoju metu ir šią galimybę norima apriboti. Kaip dar vieną teigiamų dalykų galima įvardinti odontologijos sektoriaus privatizavimą. Matome, kad tai sėkmingai veikia.
– Kokios reformos būtinos, norint pateisinti pacientų lūkesčius? Kokias didžiausias ydas matote šioje sistemoje?
– Norint pateisinti pacientų lūkesčius, turi būti užtikrinama jų teisė rinktis. Valstybei monopolizavus sveikatos draudimą, daugelis žmonių negali pasirinkti tokio draudimo, kuris jam būtų tinkamiausias, kainuotų mažiau, galėtų garantuoti geresnę paslaugų kokybę. Sveikatos priežiūros sistema turi užtikrinti galimybę pacientui pačiam apsispręsti, ar jam pakanka iš PSDF finansuojamų paslaugų, ar jis norėtų papildomai mokėti iš savų. Papildomo sveikatos draudimo lėšos patektų į sveikatos sistemą, kur jų šiandien itin trūksta.
– Ar privatus sektorius diskriminuojamas, gaudamas finansavimą? Ar būtų tikslinga apskritai nefinansuoti privačių įstaigų?
– Praėjusių metų pabaigoje priimtas Vyriausybės nutarimas iš PSDF rezervo fondo skirti papildomus 40 mln. litų viešosioms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms – jų teikiamų paslaugų sumažinto balo vertei iš dalies atstatyti – parodė, kad vis dėlto ne visos gydymo įstaigos gaus finansavimą kreditoriniams įsiskolinimams padengti. Toks pavyzdys rodo, kad skirstant lėšas diskriminacija tarp valstybinio ir privataus sektoriaus įstaigų egzistuoja.
Bandoma panaikinti konkurenciją tarp gydymo įstaigų. Net ir skiriant finansavimą, iškreipiama konkurencija, diskriminuojamos privačiai veikiančios gydymo įstaigos, o tuo pačiu pažeidžiama ir paciento teisė laisvai rinktis gydymo įstaigą. Užsienių šalių patirtis rodo, kad sveikatos sistema geresnė ten, kur veikia daugiau privačių gydymo įstaigų arba bent užtikrinama konkurencija tarp paslaugų teikėjų.
