„Saulėtekis“ vaistinėse gali padėti mažinti vaistų kainas

Dar prieš metus Saulėtekio komisijoje buvo iškelta idėja: kadangi nesiseka mažinti horizontalius, visoms veikloms aktualius reguliavimus, kaip antai darbo santykius ar mokesčius, galbūt verta saulėtekio veiklą nukreipti aiškinantis ir mažinant specialius, tik tam tikroms veikloms taikomus reguliavimus. Pavyzdžiui, pasirinkti atskiras veiklos sritis ir ištyrinėti tų veiklų specifinius reguliavimus jų adekvatumo, proporcingumo, efektyvumo, tikslų pasiekimo požiūriais. Kadangi idėja gera, o Saulėtekio komisija kurį laiką buvo neveiksni, tokį „atvejo tyrimą“ atlikome Lietuvos laisvosios rinkos institute.

 

Pasirinkome vaistinių veikos reglamentavimo analizę dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai gana plati sritis pagal veiklos apimtis ir svarbą, joje gausu specifinių reguliavimų. O antra ir pagrindine tokio pasirinkimo priežastimi tapo nesibaigiantys kaltinimai dėl per aukštų vaistų kainų. Dar tada, kai buvo svarstomas Vaistų kainų mažinimo ir jų prieinamumo didinimo planas, teigėme, kad siūlomas vaistų kainų reguliavimas nepasieks keliamų tikslų, yra neproporcingai stiprus ir, be kita ko, turės aibę neigiamų pasekmių. Taip pat siūlėme, kad efektyviau būtų kitomis priemonėmis siekti vaistų kainų mažėjimo: mažinant perteklinius reikalavimus vaistinėms, leidžiant alternatyvų importą ir pan.

 

Dabar jau labai konkrečiai galime vardinti vaistinių veiklos perteklinius reguliavimus, kurių mažinimas leistų vaistinėms efektyviau naudoti finansinius išteklius ir suteiktų rimtesnius pagrindus vaistų kainoms mažėti. Ko gera mažiausiai pagrindo turi reikalavimas, kad vienu adresu gali veikti tik viena vaistinė. Taigi jei po prekybos centrą blaškotės ieškodami vaistinės, kuri tikrai bus tik viena, tai ir yra šio reguliavimo pasekmė. Šis reguliavimas akivaizdžiai apriboja konkurenciją, o juk konkurencija yra svarbiausias kainų mažėjimo variklis. Šis reikalavimas netaikomas sveikatos priežiūros įstaigose veikiančioms vaistinėms. Reguliavimo logika yra neaiški, visai gali būti, kad tokios nuostatos atsiradimą skatino ir siauri interesai.

 

Kitas sunkiai suprantamas yra vaistinės ploto reguliavimas. Mieste vaistinė negali būti mažesnė nei 60 kvadratinių metrų, kaimo vietovėse – mažesnė nei 30 kvadratinių metrų. Jei kaime vaistinė gali būti maža ir dėl to neatsiranda jokia žala pacientui, nesuprantama, kodėl mieste ji turi būti dvigubai didesnė. Mieste yra irgi įvairių teritorijų, kuriose apsilankančiųjų srautas nėra didelis, kur netaikoma savitarnos sistema. Pati veiklos logika padiktuotų konkrečios vaistinės dydį, ir jei būtų jaučiamas vaistinės patrauklumas, tai ir pati jos vadovybė išplėstų plotą. Beje, daugelyje Vakarų Europos šalių nėra jokių reikalavimų dėl vaistinių ploto – pavyzdžiui, Airijoje, Italijoje, Olandijoje.

 

Vaistininkams taikomi išskirtiniai darbo laiko reglamentai. Seniai seniai, dar bene sovietmečiu, kai vaistininkas buvo ir vaisto gamintojas, tokios darbo vietos „žalą“ kompensuodavo trumpesnė darbo diena ir ilgesnės atostogos. Tačiau ši archaiška nuostata yra išlikusi iki šiol, nors vaistų gamyba užsiima retas vaistininkas. Vaistininkams suteiktos privilegijos, neprieinamos kitiems darbuotojams. Jei eilinio mirtingojo darbo savaitė trunka 40 valandų, tai vaistininkams leidžiama dirbti ne ilgiau 36. Sunkmečiu iki 38 valandų buvo prailginta medikų darbo savaitė, tačiau farmacininkų privilegijos nepakito. Be to, jie turi įstatymo garantuotas ilgesnes atostogas – 35 kalendorines dienas, visa savaite ilgesnes nei kitų darbuotojų, taip pat neretai dirbančių itin atsakingą darbą. Kita vertus, aptariamoji privilegija turi du galus. Juk esama vaistininkų, kurie patys sutiktų dirbti daugiau darbo valandų, už kurias būtų sutartinai atlyginta. Tačiau susitarimui vietos beveik nepalikta. Taigi, šios garantijos/ribojimai kainuoja visų pirma vaistinėms, o galų gale – vaistų vartotojams. Šių privilegijų panaikinimas atvertų plačias galimybes mažinti vaistų kainas.

 

Galimybių yra apsčiai, kaip sumažinti vaistinių veiklos reguliavimus ir nepadaryti jokios žalos pacientams. Pavyzdžiui, galima mažinti reikalavimų, kurie keliami patalpoms, kuriose laikomos tam tikros psichotropinės medžiagos, taip pat atšaukiant numatomus farmakotechnikų (vaistininkų padėjėjų) veiklos suvaržymus. Su visa studija galima susipažinti internete.

 

Taigi, apibendrinant vaistinių atvejo studijos rezultatus ir galimybes „pravesti saulėtekį“, vardiname keletą pasiūlymų vaistinių veiklos reglamentavimo srityje: vaistininkams taikyti tokius pačius su darbo laiku susijusius reikalavimus kaip ir kitiems dirbantiesiems; nesiaurinti farmakotechnikų teisių ir pareigų (t.y. neterminuotai įtvirtinti, kad farmakotechnikas gali parduoti (įteikti) vaistus), panaikinti farmakotechnikų farmacinės funkcijos pasibaigimą (2015 metų pabaigoje); neriboti vaistinių asortimento arba išplėsti dabar galiojantį vaistinių asortimento sąrašą; mažinti minimalų vaistinės patalpų ploto limitą arba išvis jį panaikinti; leisti steigti antrą vaistinę tame pačiame pastate; koreguoti vaistininkų rengimo metodiką, paruošiant vaistininkus farmacinės rūpybos paslaugų teikimui; peržiūrėti reikalavimų patalpoms, kuriose laikomos į II sąrašą įtrauktos narkotinės ir (ar) psichotropinės medžiagos, sąrašą ir atsisakyti perteklinių reguliacinių priemonių.

 

Pasiūlymai pateikti Sveikatos apsaugos ministerijai, Seimo sveikatos reikalų komitetui ir kitoms suinteresuotoms institucijoms, kurios, užuot kūrusios naują vaistų kainų mažinimo planą, imtų ir įgyvendintų bent jau šiuos pasiūlymus. Vardan sergančiojo.