Tęsdamas veiklą ekonominės veiklos reguliavimų ir sveikatos apsaugos srityse, Lietuvos laisvosios rinkos institutas atliko Farmacijos įstatymo projekto (XP-1380) ekspertizę ir pateikia šiuos pastebėjimus bei pasiūlymus. Ši instituto medžiaga pateikta Seimo Sveikatos reikalų bei Biudžeto ir finansų komitetams 2006-06-02.
1. Dėl farmacinės veiklos vadovų kvalifikacijos
Įstatymo projekte įvertintas reikalavimas, kad farmacinę veiklą vykdančių įmonių vadovai turėtų vaistininko kvalifikaciją. Tokiu reglamentavimu siekiama užtikrint, jog farmacines paslaugas teiktų šios srities specialistai.
Tačiau iš įstatyme apibrėžtų farmacine veikla užsiimančios įmonės vadovo funkcijų ir pareigų aišku, jog vadovas nėra tas asmuo, kuris tiesiogiai bendrauja su klientais. Vadovo pareigos yra farmacine veikla užsiimančios įmonės veiklos organizavimas. Toks apribojimas užsiimti ūkine veikla (verslu) neprisideda prie farmacinę veiklą vykdančių įmonių veiklos kokybės. Taip pat pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą principą, jog asmenys turi ūkinės veiklos, iniciatyvos laisvę bei teisę pasirinkti verslo formą.
Siūlymas: Išbraukti iš farmacijos įstatymo projekto 34, 40 ir 47 straipsnių nuostatas dėl farmacine veikla užsiimančių įmonių vadovų kvalifikacijos.
2. Dėl vaistų platinimo gyventojams ribojimo
Farmacijos įstatymo projekto 35 straipsnio 9 dalyje numatyta, jog „Vaistiniai preparatai gyventojams parduodami (išduodami) sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka. Parduodant (išduodant) gyventojams vaistinius preparatus, turi būti suteikiama farmacinė paslauga.“ O Projekto 2 straipsnio 14 dalyje numatoma, jog „Farmacinė paslauga – vaistininko praktika vaistinėje, apimanti gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų konsultavimą.“ Taigi gyventojams vaistus parduoti bei teikti gali tik vaistinės.
Šiuo vaistų platinimo ribojimu, matyt, siekiama užtikrinti, kad gyventojams būtų suteikta visapusiška informacija, kaip saugiai vartoti vaistus, ir kad šią informaciją suteiktų tik farmacijos specialistai. Be abejonės, šį ribojimą pagrįsta taikyti prekybai tų vaistų, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. rugsėjo 23 d. įsakymu nr. 166 yra priskiriami prie receptinių vaistų, t. y. kurie sukelia tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai netaisyklingai juos vartojant arba kurių netaisyklingas vartojimas yra plačiai paplitęs, todėl atsiranda tiesioginis bei netiesioginis pavojus žmogaus sveikatai.
Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių šie vaistų prekybos ribojimai taip pat yra taikomi ir prekiaujant nereceptiniais vaistais, kurie vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos įsakymu nesukelia tiesioginio ar netiesioginio pavojaus žmogaus gyvybei ir sveikatai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 5 d. įsakymu nr. 431, vaistais galima prekiauti tik tada, kai kartu su vaistais yra pridedamas informacinis lapelis, kuriame pateikiami paaiškinimai ir nurodymai vartotojui, kaip teisingai dozuoti ir vartoti vaistą. Taigi, vartotojai turi visą būtiną informaciją apie vaistų, kuriems nereikalingas receptas, taisyklingą vartojimą. Be to, šių vaistų vartojimas negali sukelti pavojaus žmogaus sveikatai ar gyvybei. Todėl visiškai nebūtina reikalauti, kad nereceptiniais vaistais turi prekiauti tik vaistinės (kuriose dirba farmacininko išsilavinimą turintys asmenys).
Siūlymas: pakeisti farmacijos įstatymo projekto 35 straipsnio 9 dalies redakciją ir įtvirtinti nuostatą, kad teisę platinti nereceptinius vaistus gyventojams ir įmonėms, neturinčioms leidimo farmacinei veiklai, turi fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas vaistų laikymo ir pasenusių vaistų naikinimo sąlygas.
