LLRI siūlo nedrausti vaistininkų padėjėjams (farmakotechnikams) teikti farmacinę paslaugą be vaistininkų priežiūros ir atsisakyti jiems ir vaistininkams taikyti sutrumpintą darbo laiką.
Projektu siekiama suderinti farmacijos įstatymo nuostatas su ES direktyva, kuri apibrėžia, kokia veikla yra profesinė vaistininko veikla, ir nustato, kad tokią veiklą vykdyti būtina turėti atitinkamą vaistininko kvalifikaciją. LLRI atkreipia dėmesį, kad ES direktyva nereguliuoja vaistininko padėjėjų (farmakotechnikų) veiklos, todėl jų teisės ir pareigos teikiant farmacines paslaugas turėtų būti apibrėžtos nacionaline teise. Be to, projekte apibrėžiama „farmacinė paslauga“ nėra tapati direktyvos nustatytam vaistininko profesinės veiklos apibrėžimui. Todėl siūlomas vienareikšmiškas draudimas vaistininkų padėjėjams (farmakotechnikams) teikti farmacinę paslaugą be vaistininkų priežiūros yra nepagrįstas. Net patys projekto teikėjai pripažįsta, kad absoliutus draudimas farmakotechnikams dirbti be vaistininko priežiūros gali sukelti vaistininkų trūkumą, sutrikdys vaistinių veiklą ar apskritai privers kai kurias vaistines užsidaryti. LLRI priduria, kad toks siūlymas palies ir galutinį vartotoją, galimai padidindamas vaistų kainas.
LLRI siūlo apibrėžti farmacinę paslaugą, atskiriant direktyvos reguliuojamą vaistininkų profesinę veiklą, kuriai reikalinga tinkama vaistininko kvalifikacija, ir kitas veiklas, kurių vykdymui nebūtina vaistininko priežiūra pagal direktyvos reguliavimą. Institutas taip pat siūlo atsisakyti sutrumpinto darbo laiko reguliavimo taikymo vaistininkams ir vaistininkų padėjėjams (farmakotechnikams).
Toliau – LLRI pastabos ir pasiūlymai, pateikti Seimo sveikatos reikalų komitetui ir Sveikatos apsaugos ministerijai.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau – LLRI) išnagrinėjo Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 2, 4, 5, 7, 35, 39 ir 76 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą (toliau – Projektas) ir teikia pastabas ir pasiūlymus.
Projektu siekiama suderinti farmacijos įstatymo nuostatas su 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo (toliau – Direktyva) nuostatomis, atsižvelgiant į 2010 m. gruodžio 20 d. Europos Komisijos raštą „Atsakymas – vaistininkų veiklos vykdymas Lietuvoje“, kuriame teigiama, kad vaistininkų profesine veikla gali užsiimti tik Direktyvoje apibrėžtos oficialios kvalifikacijos įrodymą turintis asmuo. Dėl to Projekto teikėjai siekia įtvirtinti taisyklę, kad vaistinės darbo laiku privalomai dirbtų bent vienas vaistininkas, keičia farmacinės paslaugos apibrėžimą bei vaistininko ir vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) atsakomybę ir tarpusavio santykį.
Dėl farmacinės paslaugos apibrėžimo ir Direktyvos
Direktyva reglamentuoja profesinės kvalifikacijos pripažinimą tarp valstybių narių ir apibrėžia, kokia veikla yra profesinė vaistininko veikla, bei nustato būtinus vaistininkų kvalifikacijos reikalavimus jai vykdyti.
Pagal Direktyvą vaistininkų profesinė veikla yra susijusi su:
– vaistinių preparatų formos ruošimu, vaistinių preparatų gamyba ir tyrimais;
– vaistinių preparatų tyrimais vaistinių preparatų tyrimo laboratorijoje;
– vaistinių preparatų sandėliavimu, saugojimu ir platinimu didmena;
– vaistinių preparatų ruošimu, tyrimais, sandėliavimu ir tiekimu į visuomenei skirtas vaistines;
– vaistinių preparatų ruošimu, tyrimais, sandėliavimu ir platinimu ligoninėse;
– informacijos ir patarimų apie gydymo produktus teikimu (45.2 str.).
Tai yra baigtinis sąrašas veiklų, kurioms pagal Europos Sąjungos reikalavimus reikalinga vaistininko kvalifikacija, t. y. jų negali atlikti tokios kvalifikacijos neturintis asmuo.
Akivaizdu, kad Direktyvoje nustatytas profesinės vaistininkų veiklos apibrėžimas remiasi praktika, kai vaistininkas turi tiesioginį kontaktą su cheminėmis medžiagomis, t. y. gamina vaistus vaistinėse ar specializuotose farmacijos kompanijose.
Projektu įtvirtinamas draudimas vaistininko padėjėjui (farmakotechnikui) dirbti be vaistininko priežiūros vykdant visą su farmacine paslauga susijusią veiklą (ne tik vaistininko profesinę veiklą) implikuoja, kad Projekto teikėjai, keisdami farmacinės paslaugos apibrėžimą, susiejo farmacinę paslaugą su Direktyvos nuostatomis dėl vaistininko profesinės veiklos. Pagal Projektą, farmacinė paslauga – tai „gydytojo išrašytų receptų kontrolė, vertinimas, nereceptinių vaistinių preparatų parinkimas, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimas gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų konsultavimas“ (1.13 str.). Tačiau toks apibrėžimas, kai farmacinė paslauga orientuota į vaistų išdavimą (pardavimą) ir konsultavimą, o ne į jų gamybą, vargiai gali būti laikomas tapačiu Direktyvoje nustatytu vaistininko profesinės veiklos apibrėžimui, iš kurio kyla reikalavimas, kad tokią veiklą vykdyti gali tik vaistininkas.
Dėl vaistininko padėjėjų (farmakotechnikų) teisių ir pareigų apribojimų
Projektas numato susiaurinti vaistininko padėjėjų (farmakotechnikų) teises, nustatant, kad vaistininko padėjėjas (farmakotechnikas) gali dirbti tik kontroliuojamas vaistininko (8.7, 11- 12 str.).
Šis pakeitimas grindžiamas Direktyvos reikalavimu, kad vaistininko profesine veikla gali užsiimti tik vaistininko profesinę kvalifikaciją atitinkantis asmuo. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad siūlomas pakeitimas nekyla iš Direktyvos reikalavimų – Direktyva negali būti interpretuojama, kaip visapusiškai draudžianti vaistininkų padėjėjams (farmakotechnikams) dirbti be vaistininko priežiūros.
Kadangi Direktyvos „vaistininko profesinė veikla“ ir Projekto „farmacinė paslauga“ savo turiniu nesutampa, draudimas vaistininko padėjėjui (farmakotechnikui) dirbti be vaistininko priežiūros turi būti atidžiai pasvertas veiklos turinio atžvilgiu. Atkreipiame dėmesį, kad vaistininkų padėjėjai (farmakotechnikai) nėra Direktyvos reguliavimo objektas, t. y. vaistininkų padėjėjų (farmakotechnikų) kvalifikaciją ir veiklą reguliuoja nacionalinė teisė. Vaistininkų padėjėjas (farmakotechnikas), įgijęs savo kvalifikaciją pagal valstybės nustatytą tvarką ir gavęs leidimą dirbti, turi reikalingą kvalifikaciją saugioms farmacijos paslaugoms teikti, ir jo teisę teikti šias paslaugas reikalinga apriboti tik tiek, kiek atitinkama farmacinė paslauga išimtinai patenka į vaistininko profesinę veiklą, t. y. šiuo atveju kiek to reikalauja Direktyva.
Dabartiniu metu vaistų gamyba vaistinėse yra daugiau išimtis nei taisyklė. Jei vaistinė negamina, neatlieka cheminių tyrimų ir didmeniniu būdu neplatina vaistų, o tik juos išduoda (parduoda), nustatyti draudimą vaistininko padėjėjui (farmakotechnikui) teikti tokio turinio farmacinę paslaugą pirmiausi yra neproporcinga, o pagal Europos Sąjungos teisę – nereikalinga.
Projekto teikėjai pripažįsta, kad toks absoliutus draudimas dirbti be vaistininko priežiūros gali sukelti vaistininkų trūkumą, sutrikdys vaistinių veiklą, negalint užtikrinti tinkamos vaistininko padėjėjų (farmakotechnikų) priežiūros, ar apskritai privers kai kurias vaistines užsidaryti. Atkreiptinas dėmesys, kad netinkamas Direktyvos taikymas iš esmės pakeis vaistinių veiklos sąlygas, mažindamas lankstumą, sukeldamas perkvalifikavimo sąnaudas, apribodamas darbo pasiūlą, o tai palies ir galutinį vartotoją. Šitoks vaistinių veiklos apribojimas mažins konkurenciją, didins veiklos sąnaudas ir potencialiai – vaistų kainas. Be to, tokiu reguliavimu diskredituojama vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) specialybė – dėl priklausomumo nuo vaistininkų, jie taps nepaklausūs rinkoje ir nesamdomi, dabar dirbantys – praras darbo vietą. O vaistininkų padėjėjų (farmakotechnikų) perkvalifikavimas į vaistininkus – ilgas ir sudėtingas.
Dėl farmacijos specialistų darbo laiko
Farmacijos specialistai patenka į išimtinį sutrumpinto darbo laiko reguliavimą. Remiantis 2003 m. rugsėjo 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ farmacijos specialistams įtvirtinta 36 valandų darbo savaitė bei 35 kalendorinių dienų metinių atostogų trukmė (2003 m. liepos 18 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 941 „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir atostogų trukmės patvirtinimo“).
Abejotina, kad šitoks privilegijuotas reguliavimas yra pagrįstas. Kaip minėta, dabartiniu metu vaistų gaminimas vaistinėje yra daugiau išimtinė nei būdinga veikla. Vaistininkai ir jų padėjėjai (farmakotechnikai) teikdami farmacinę paslaugą neturi tiesioginio kontakto su cheminėmis medžiagomis, t. y. tokio kontakto, kuris kenktų sveikatai. Taip pat kvestionuotina, ar jų veikla yra susijusi su didesne protine, emocine įtampa, palyginti su kitais sveikatos priežiūros specialistais. 2009 m. Vyriausybė visiems sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nustatė vienodą 38 valandų darbo savaitę. Tačiau vaistininkų darbo laiko trukmė liko nepakeista.
Projekto teikėjai nurodo, kad Projekto reikalavimas vaistinės darbo metu dirbti bent vienam vaistininkui sukels organizacinių problemų ir pripažįsta, kad gali pritrūkti vaistininkų vaistinėse. Tačiau nepateikia priemonių, kurių reikėtų imtis siekiant tų problemų išvengti.
Manytume, kad šiomis aplinkybėmis yra pagrįsta peržiūrėti sutrumpinto darbo laiko taikymą vaistininkams ir vaistininkų padėjėjams (farmakotechnikams). Sumažinus šią reguliavimo naštą būtų iš dalies išspręsta kvalifikacijos reikalavimus atitinkančių vaistininkų trūkumo problema ir apskritai sumažinti vaistinių veiklos kaštai, o tai turėtų teigiamos įtakos galutiniam vartotojui dėl potencialiai mažėjančios vaistų kainos.
Išvados ir pasiūlymai
1. Direktyva reglamentuoja profesinės kvalifikacijos pripažinimą tarp valstybių narių ir apibrėžia, kokia veikla yra profesinė vaistininko veikla, bei nustato, kad tokią veiklą vykdyti būtina turėti atitinkamą vaistininko kvalifikaciją.
2. Projekto „farmacinė paslauga“ nėra tapati Direktyvos nustatytam vaistininko profesinės veiklos apibrėžimui. Todėl Projekto vienareikšmiškas draudimas vaistininkų padėjėjams (farmakotechnikams) teikti farmacinę paslaugą be vaistininkų priežiūros yra nepagrįstas.
3. Direktyva nereguliuoja vaistininko padėjėjų (farmakotechnikų) veiklos, todėl jų teisės ir pareigos teikiant farmacines paslaugas turėtų būti apibrėžtos nacionaline teise. Vaistininkų padėjėjas (farmakotechnikas), įgijęs kvalifikaciją pagal valstybės nustatytą tvarką ir gavęs leidimą dirbti, turi reikalingą kvalifikaciją saugioms farmacijos paslaugoms teikti, ir jo teisę teikti šias paslaugas reikalinga apriboti tik tiek, kiek atitinkama farmacinė paslauga išimtinai patenka į vaistininko profesinę veiklą, t. y. kiek to reikalauja Direktyva.
4. Įgyvendinant Direktyvą, kai kurias veiklas galės atlikti tik vaistininko profesinę kvalifikaciją turintis asmuo. Atsisakius išimtinio sutrumpinto darbo laiko taikymo farmacijos specialistams būtų iš dalies išspręsta kvalifikuotų specialistų trūkumo problema ir apskritai sumažinti vaistinių veiklos kaštai.
Atsižvelgdamas į tai, LLRI siūlo:
– Projekto 2.13 str. apibrėžti farmacinę paslaugą, atskiriant Direktyvos reguliuojamą vaistininkų profesinę veiklą, kuriai reikalinga tinkama vaistininko kvalifikacija, ir kitas veiklas, kurių vykdymui nebūtina vaistininko priežiūra pagal Direktyvos reguliavimą;
– Keisti Projekto 7.3, 7.4, 35 str. ir kitas susijusias nuostatas, numatant, kad vaistininko priežiūra reikalinga tiek, kiek vaistininko padėjėjo (farmakotechniko) teikiama farmacinė paslauga yra išimtinai vaistininko profesinė veikla, kuriai Europos Sąjungos teisė reikalauja turėti tinkamą kvalifikaciją.
– atsisakyti sutrumpinto darbo laiko reguliavimo taikymo vaistininkams ir vaistininkų padėjėjams (farmakotechnikams).
