Vyriausybė neseniai pritarė receptinių nekompensuojamų vaistų kainų reguliavimui. Pagal naują įstatymo projektą bus reguliuojama galutinė kaina vartotojui. Kadangi konkurencija tarp vaistinių yra gan didelė, šis sprendimas gali labai skaudžiai atsiliepti vaistinių savininkams ir klientams. Vaistų kainų reguliavimas, kaip ir bet kokių kitų prekių kainų reguliavimas, yra ydingas, nes iškreipia rinką. Nors tokia politika galbūt ir turi kilnius viešai deklaruojamus tikslus, tikrieji rezultatai yra žalingi visuomenei ir turi nemažai neigiamų poveikių.
Kainų reguliavimas receptiniams nekompensuojamiems vaistams jau buvo taikomas Lietuvoje, tačiau pastebėjus šios politikos trūkumus buvo panaikintas prieš septynerius metus. Sunku suprasti, kokia logika vadovaudamiesi politikai nusprendė grįžti prie šios ydingos praktikos. Galbūt tikimasi, kad per septynerius metus pasikeitė fundamentalūs rinkos dėsniai? Arba tiesiog politikų atmintis labai trumpa.
Šį įstatymo projektą papildė dar vienas, antakius aukštyn keliantis pasiūlymas. Seime buvo užregistruotas Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 50, 57 straipsnių pakeitimo ir papildymo 35(1) straipsniu įstatymo projektas. Šis projektas siūlo uždrausti vaistinių reklamą, uždrausti nurodyti vaistinę, kurioje galima įsigyti tam tikrą vaistą, vaistų reklamoje. Taip pat projektas siūlo, kad Sveikatos apsaugos ministras tvirtintų bazines ir mažmenines kompensuojamų vaistų kainas, o ne didžiausias kainas, kaip buvo anksčiau.
Tokie pasiūlymai negali nestebinti, nes visiškai prasilenkia su ekonomine logika ir realybe. Reguliavimo pagalba bandoma suvienodinti visas vaistines, sulyginti ne tik vaistų kainas, bet ir nuolaidas. Einant šiuo keliu, neužilgo turėtume sulaukti pasiūlymų vienodinti vaistininkių plaukų spalvą, bei balso tembrą. Projekto aiškinamajame rašte vaistinių veikla yra lyginama su notaro, advokato paslaugomis ir teigiama, jog šių profesijų atstovai nesiekia pelno, bet dirba vardan visuomenės intereso, todėl ir vaistinėms turėtų būti taikomi panašūs reklamos apribojimai. Svarbu pabrėžti, jog jeigu nebūtų galimybių iš veiklos užsidirbti, jokie privatūs subjektai neteiktų nei notaro, nei advokato, nei vaistininko paslaugų. Tik pelningai dirbdami šių profesijų atstovai gali teikti visuomenei reikalingas paslaugas. Galimybė reklamuoti savo paslaugas leidžia sėkmingesniems ir geriau dirbantiems ūkio subjektams apie savo paslaugų kokybę informuoti didesnį būrį žmonių.
Taip pat teigiama, jog „viena vaistinė negali būti geresnė negu kita“. Tokie teiginiai tiesiog gąsdina. Vaistinės gali būti ir tikrai yra skirtingos – vienos didesnės, kitos mažesnės, vienos turi platesnį asortimentą, kitos siauresnį, ir visa ši įvairovė leidžia klientui rinktis jam labiausiai tinkamą paslaugų, įvairovės ir kainos mišinį. Tai, kad vaistai nėra laisvalaikio prekė ir kartais žmonės yra priversti juos pirkti, jokiu būdų nereiškia, kad vaistų rinkai negalioja tie patys rinkos dėsniai. Juk maistas yra taip pat būtinas ir be jo žmogus išgyventų labai trumpai, bet dėl to nesiimama maisto prekių kainų reguliavimo, atvirkščiai, naudojamasi aršios konkurencijos teikiamais privalumais.
Jeigu būtų įgyvendintas šis įstatymo projektas, būtų šiurkščiai pažeistos laisvos konkurencijos sąlygos vaistinių rinkoje. Geresnės, kokybiškiau paslaugas teikiančios vaistinės prarastų galimybę informuoti klientą apie jų paslaugų kokybę, konkuruoti žemesne kaina ir inovatyviais sprendimais. Tuo tarpu prasčiau dirbančioms vaistinėms būtų suteikiama paskata toliau funkcionuoti neefektyviai, vengiant veiklos optimizavimo ir paslaugų gerinimo, nes jos būtų apsaugotos nuo konkurencijos rinkoje. Šis įstatymas taip pat sumažintų vartotojų gerovę, nes sumažėtų paslaugų ir vaistų įvairovė, o apribojus konkurenciją, tikėtina, ir paslaugų kokybė.
Įstatymo projektas siūlo mažmenines vaistų kainas nustatyti Sveikatos ministrui. Mažmeninei kainai įtakos turi daugybė kintamųjų ir tai yra pagrindinis informacijos sklaidos instrumentas laisvoje rinkoje, todėl sunku suprasti, kaip ministras su savo komanda ruošiasi tas kainas nustatyti. Be to, jeigu jau nusprendžiama reguliuoti kainas, tai turėtų daryti nepriklausoma institucija o ne ministras, nors, iš kitos pusės, jokia taryba ar panašus valdininkų susirinkimas negali atsižvelgti į visus rinką veikiančius aspektus, todėl kiekvieną kartą, kai imamasi kainų reguliavimo, yra nutolstama nuo realios situacijos.
Aiškinamajame įstatymo projekto rašte teigiama, kad dabar vaistinėse „yra reklamuojamos nuolaidos ir tokiu būdu skatinamas vaistų vartojimas.“ Vadovaujantis tokia klaidinga logika, žemesnės visų vaistų kainos taip pat skatintų perteklinį vaistų vartojimą. Tai tiesiog prieštarauja sveikam protui ir įstatymo projekte deklaruojamam vartotojo interesų gynimui. Taip pat konstatuojama, kad šio įstatymo priėmimas neturės neigiamos įtakos verslo sąlygoms ir plėtrai. Netiesa, įstatymo projektas iškraipys konkurenciją rinkoje ir apsunkins verslo subjektų veiklą apribojimais ir reguliavimais.
