Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuolatos stebi registruojamus naujas svarbiausias įstatymų inicityvas. Atkreipiame dėmesį į šios savaitės svarbiausias.
#Stebime valdžią:
Nepritariame
Blogi ir blogesni. Tik taip galima apibūdinti Seime svarstomus Kelių transporto kodekso pakeitimus, kuriais siekiama sureguliuoti ir apriboti pavežėjų veiklą. Siūlomi ribojimai, mažins galimybes žmonėms užsiimti šia veikla.
Pavyzdžiui, pavežėjo paslaugas būtų galima teikti tik savo automobiliu ir tik gavus savivaldybės leidimą. Dar blogesnis siūlymas nustato, kad paslaugas galima būtų teikti tik vienos savivaldybės ribose. Tai reiškia, kad pavežėjas, turintis Vilniaus savivaldybės leidimą, nuvežti keleivį iš Vilniaus į Vilniaus rajoną galėtų, o grįžtant atgal paimti keleivio – jau nebe.
Kitu absurdišku ribojimu siūloma neleisti užsiimti šia veikla asmenims, kurie yra nesusimokėję mokesčių. Įdomu, kaip jiems sumokėti tuos mokesčius, jei trukdoma uždirbti pajamas.
Abu siūlymai draustų tuo pačiu automobiliu teikti ir pavežėjo, ir taksi paslaugas. Trumpai tariant, pakeitimais norima atskirti taksi ir pavežėjų veiklas. Galime pajuokauti, kad čia tas pats kaip žmonės uždraustų tuo pačiu kompiuteriu daryti skirtingų darbų.
Be to, šie reguliavimai ne tik trukdys natūraliam rinkų vystymuisi, bet gali apskritai sužlugdyti pavežėjų rinką. Dėl to galima tikėtis ir kainų augimo. Jei norima suvienodinti taksi ir pavežėjų veiklos vykdymo sąlygas, tai reiktų galvoti reguliavimų taxi mažinimą.
Visi jau pamiršome taksi trūkumą, kai prieš šventes būdavo problemų išsikviesti taksi. Dabar ir džiaugiamės, kad bent jau Vilniuje prieinamumas ir kainos sumažėję tiek taksi, tiek važiuojant su pavežėjais. Įsigaliojus siūlomiems pakeitimams, senos problemos, tikėtina, sugrįš.
Nepritariame
Vyriausybės nutarimu siūloma mažinti ūkio subjektų priežiūrą atliekančių institucijų skaičių. Planuojama reorganizuoti Valstybinę augalininkystės tarnybą ir ją išskaidžius, jos pareigas padalinti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai bei Nacionaliniam maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutui.
Skamba gražiai, bet iš tiesų, joks kokybinis pokytis neįvyks, jei tas pačias funkcijas iš vienos institucijos tiesiog perkelsime į kitą. Siekiant efektyvumo, turėtų būti kalbama apie nereikalingų valstybės priežiūros funkcijų atsisakymą.
Vyriausybė siūlo išsaugoti viešąją įstaigą „Ekoagros“. Šios įmonės steigėja yra valstybė ir ji vienintelė Lietuvoje užsiima ekologinių ūkių, maisto produktų, kosmetikos, tekstilės ar eterinių aliejų sertifikavimu. Įmonė tikrina, ar žemė, maisto ar ne maisto produktas atitinka tam tikrus standartus. Kadangi „Ekoagros” užsiima komercine veikla, abejonių kelia viešosios įmonės juridinės formos pasirinkimas. Manome, kad šią veiklą puikiai galėtų vykdyti ir privatus sektorius. Siūlytume sukurti teisines prielaidas konkurencijai, tai yra, leisti privatiems ūkio subjektams užsiimti sertifikavimo veikla.
Nepritariame
Vyriausybė stabdo Seime pateiktą siūlymą leisti miško žemėje statyti naujus nesudėtingus požeminius inžinerinius statinius, inžinerinius tinklus ir įrenginius, kurie nesukelia vizualinės taršos ir yra skirti miško žemėje teisėtai pastatytam pastatui eksploatuoti.
Tai puikus pasiūlymas. Jei yra teisėtai pastatytas pastatas, tai kodėl drausti inžinerinę infrastruktūrą?
Tačiau Vyriausybė mano kitaip – neseniai ji priėmė nutarimą, kuriuo kategoriškai nepritaria pasiūlymui, nes, neva, juo būtų skatinamas miškų nykimas. Abejotina, ar tokie argumentai pagrįsti, nes privatiems miškų savininkams tiesiogiai ribojama galimybė užtikrint tinkamą naudojimąsi savo teisėtai pastatais. Be to, negi papildomų įrenginių mastas būtų toks didelis, kad tai darytų žymesnę žalą miškams?
Nepritariame
Seime svarstomi Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai, kuriais siūloma įvesti socialinį kriterijų, tai yra konkurse dalyvaujančios įmonės būtų reitinguojamos pagal darbuotojams mokamus atlyginimus – kuo jie didesni už minimalią algą, tuo daugiau balų gaunama.
Šis siūlymas proteguotų įmones, kurios yra seniau rinkoje ar yra gavę europinės paramos ir tuo metu gali mokėti didesnius atlyginimus. O smulkesnės ar jaunesnės praktiškai neturėtų šansų konkuruoti ir dar labiau atsiliktų. Tuo labiau, kad atlyginimai priklauso ir nuo vykdomos veiklos ir įmonės procesų ir kitų veiksnių.
Be to, viešąjį pirkimą laimėjusi įmonė negalėtų mažinti atlyginimų visą sutarties vykdymo laikotarpį. Tai reikšmingai ribotų įmonių ūkinę veiklą ir savarankiškumą.
Ir pats socialinis kriterijus yra nauja sąvoka. Kol kas jis apima mokamus atlyginimus. Tačiau tai neriboja galimybių ateityje plėsti privilegijų sąrašą, įtraukiant vis daugiau kriterijų, kurie yra atitolę nuo viešųjų pirkimų tikslų įsigyti prekes ir paslaugas pagal geriausią kainos ir kokybės santykį.
Abejojame
Seime svarstomi Įstatymo dėl Užsieniečių teisinės padėties pakeitimai.
Pagrindinis projektų tikslas – lengvinti užsieniečių atvykimą į Lietuvą ir įdarbinimą. Pavyzdžiui, mažinami formalumai, lankstinamas darbuotojo kvalifikacijos vertinimas. Užsieniečiams taip pat būtų sudaroma galimybė paprasčiau keisti darbdavį arba darbo funkciją.
Bet ne visi siūlymai yra sveikintini.
Siūloma įvesti kvotą, kiek užsieniečių gali būti priimami dirbti pagal konkrečią trūkstamą profesiją. Dabar užsieniečiai, kurių profesija yra įtraukta į Lietuvoje trūkstamų profesijų sąrašą neturi gauti leidimo dirbti. Pagal pasiūlymą, viršijus kvotą net ir trūkstamų profesijų atstovai turėtų pereiti darbo rinkos testą. Tai reikšmingai apribotų užsieniečių patekimą į Lietuvos darbo rinką, varžytų darbdavių galimybes pasirinkti darbuotojus, bei neskatinti naujų darbo vietų kūrimo ir negiamai paveiktų šalies darbo rinką.
Abejojame
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parengė viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategiją. Jos tikslas – nustatyti konkrečius įsipareigojimus didinti atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams kitais metais, ir atlyginimų augimo kryptį iki 25-ųjų.
Skaičiuojama, kad viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčiui didinti kitais metais iš valstybės biudžeto prireiks daugiau kaip 130 mln. eurų, iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto – dar 150 mln. eurų.
Be abejo, kad efektyvus ir kompetetingas viešasis sektorius neįmanomas be konkurencingų atlyginimų. Norima užtikrinti socialiai teisingesnį viešojo sektoriaus darbuotojų darbo apmokėjimą, kad darbo užmokesčio dydis priklausytų nuo darbo pobūdžio, darbo funkcijų sudėtingumo ir apimties, profesinio lygio ir kvalifikacijos. Čia kyla klausimas – o tai nuo ko atlyginimas priklausė iki šiol?
Svarbiausia, kad augantys atlyginimai sietųsi su gerėjančių paslaugų kokybe ir darbo rezultatais, tačiau jų vertinimas turi būti kiek įmanoma objektyvesnis. Galima pajuokauti, kad efektyvumas nepadidėja jei vietoj 2 nereikalingų pažymų valdininkas parašo keturis.
Galiausiai, yra būdas, kaip mokėti didesnes algas viešojo sektoriaus darbuotojams – būtina užtikrinti, kad viešojo sektoriaus burbulas nesipūstų, o mažėtų. Taip pat, kad nyktų toks reiškinys, kaip vadinamieji „tušti etatai“. Tada ir likusiems darbuotojams bus galima mokėti didesnes algas.
Kas savaitinė rubrika „Stebime valdžią“ ir Žinių radijo laidoje „Ekonomika šiandien“.
