Ž. Šilėnas: Teisinga diagnozė, netinkamas gydymas – apie tai, kad pašalpos neskatina dirbti (0)

Šiandien „Verslo žiniose” pasirodęs straipsnis „Dirbti neapsimoka – geriau išmokos” gerai iliustruoja problemą, apie kurią LLRI yra šnekėjęs ne kartą. Socialinės išmokos, ypač jei jos nemažos, mažina paskatas ieškotis darbo arba dirbti legaliai. Žvelgiant iš laisvos rinkos perspektyvos – nedarbo nėra, yra tik nesusitarimas dėl darbo užmokesčio. O jei tu nedirbdamas gauni pašalpą, greičiausiai neisi dirbti už sumą, mažesnė nei pašalpa (nors aišku, išimčių yra, ne visi žmonės mėgsta nieko neveikti). Išsakyta kritika, kad kitos lėšos naudojamos neefektyviai, manau, irgi pagrįsta.
Netiesiogiai gerai iliustruota ir kita problema. Mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos trukdo darbo vietų kūrimui. Dėl mokesčių ir socialinio draudimo įmokų realiai darbuotojas darbdaviui kainuoja žymiai daugiau nei atlyginimas į rankas. Tuo tarpu darbuotojui dažnai atrodo, atlyginimas į rankas yra būtent ta kaina, už kurią jis parduoda savo darbą.
Tačiau nesutikčiau su siūlymu, kad naujai įdarbinti darbuotojai būtų atleisti nuo gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Jei sutariame, kad mokesčiai yra problema, tuomet teisingas sprendimas būtų mažinti mokesčius visoms įmonėms, o ne tik toms, kurios įdarbina naujus darbuotojus, ar tik per „Užimtumo fondą”. Priešingu atveju darbuotojai būtų de facto suskirstyti į „naujai įdarbintus” ir „seniau įdarbintus”. „Naujai įdarbinti” darbdaviui taptų pigesni, nei „seniau įdarbinti” (nes už „naujai įdarbintiems” nereikėtų mokėti GPM). Toks skirstymas jau savaime yra subjektyvus. Tačiau kas dar svarbiau, skirstymas į „naujai” ir „senai” priimtus gali paskatinti kai kurias įmones (realiai ar fiktyviai) atleisti „senus” ir priimti „naujus” darbuotojus, tam , kad pasinaudoti galimybe nemokėti GPM.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

seventeen − 17 =