Komentaras DELFI straipsniui S.Kondratienė. Kodėl nemažėja skurstančiųjų Lietuvoje?
Santykinis skurdas yra viena iš labiausiai klaidingai interpretuojamų sąvokų. Tyčia ar netyčia ji naudojama amžinam argumentui, kad pasaulyje niekas niekada negerėja. Aibė vietinės ir globalios reikšmės „gelbėtojų“ spekuliuodami šia sąvoka siekė ir sieks įvairiausių tikslų. Be abejo projekto LabAS“ tikslai yra kilnūs, tačiau gerai būtų jei ir jie įneštų savo indėlį į „skurdo“ šios sąvokos suvokimą viešojoje erdvėje. Juolab, kad patys teigia „žmonėms ne visuomet suprantama valdiška kalba ir formuluotės, ne visuomet aišku, kaip interpretuoti statistikos duomenis“.
Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad „skurdą“ visi tapatina su absoliučiu skurdu: kuomet nėra maisto, kuro, pastogės ar kaip pavaizduota nuotraukoje – kažko ieško šiukšlių konteineriuose, t.y. kuomet žmonės iš tikrųjų skursta. Tuo tarpu „santykinis skurdas“ apibūdina turtinę nelygybę. Anot statistikos departamento:
„Europos Sąjungoje pagal vienodą metodiką skaičiuojamus santykinio skurdo rodiklius sutarta vadinti skurdo rizikos rodikliais. Tarptautiniams palyginimams atlikti skurdo rizikos riba apskaičiuojama kaip 60 proc. ekvivalentinių piniginių disponuojamųjų pajamų medianos.“
Mediana yra „vidurinis skaičius“ – statistinis rodiklis dažnai vartojamas kartu arba vietoje aritmetinio vidurkio. Skirtingai nei vidurkio, jo neveikia į nuo bendros tendencijos nukrypę duomenys (outliers). Trumpai tariant, skaičių 1, 1, 1, 1, 16 aritmetinis vidurkis yra 4, o mediana – 1.
Taigi sakinys „skurdo rizikos lygis 2006 m. buvo 20 procentų“ reiškia štai ką: „2006 metais 20 procentų namų ūkio pajamos sudarė mažiau nei 60 proc. visų namų ūkių pajamų medianos “. Kitaip tariant, šalyje egzistuoja turtinė nelygybė – visiškai natūralus ir visur egzistuojantis (net jei kam ir idėjiškai nepriimtinas) reiškinys.
Gerai, kad straipsnio pavyzdžiuose iš esmės kalbama apie tikrai, o ne statistiškai skurstančius žmones.
Straipsnyje teisingai pastebima, kad populistinis perskirstymas iš esmės nepasiekia rezultatų, ir, kad reikia koncentruotis į decentralizuotus projektus savivaldybių lygmenyje. Tik truputį keista, kad šiems tikslams pasiekti rekomenduojamas „nepriklausomas fondas“, kuris „finansuotų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo projektus visoje šalyje“, kitaip tariant tradicinis priėjimas „iš viršaus“, finansuojamas iš valstybės biudžeto.
Daugelį problemų yra sprendžiama privačios iniciatyvos ir vietinės valdžios lygmeniu. Privatiems asmenims laisvė įdarbinti ir atleisti, mokėti mažą (net jei mažesnį nei valstybės nustatytasis minimumas), bet legalų atlyginimą, o vietinės valdžios institucijoms – lankstumas disponuojant lėšomis yra tiesiausias kelias didinti realiai skurstančių žmonių pajamas.
