V.Žukauskas. Mažiau valstybės paramos, mažiau nelegalaus darbo

Vytautas Žukauskas, LLRI vyr. ekspertas

Nuo birželio 1 d. ilgalaikiams bedarbiams sumažėja socialinė pašalpa. Galintiems dirbti, tačiau nedirbantiems vienerius metus socialinė pašalpa bus mažinama 20 proc., nedirbantiems dvejus metus – 30 proc., trejus metus – 40 proc., ketverius metus – 50 proc., o nedirbantiems dar ilgiau, socialinė pašalpa bus nemokama dvejus metus.

Šis pakeitimas bent iš dalies spręs iškreiptos motyvacijos problemą, kurią sukuria bet kokia valstybės socialinė parama: kuo gausiau bus remiami nepasiturintieji, tuo daugiau jų bus. Pirmiausia dėl to, kad atsiradus rėmimui į nepasiturinčiųjų kategoriją save bando įsprausti vis daugiau žmonių, nes tai suteikia finansinės naudos. Antra dėl to, kad būti valstybės (t.y. kitų dirbančių ir mokesčius mokančių šalies gyventojų) remiamu nepasiturinčiuoju yra lengviau nei be valstybės paramos. Todėl motyvacija kažką daryti, kad pagerintum savo situaciją – mažėja. Čia ir kyla pagrindinė skurdo spąstų rizika. Tad jei nusprendžiama remti skurdžiausius šalies gyventojus pinigais, sistema turėtų būti sudėliota taip, kad šios pajamos netaptų žmonių pragyvenimo šaltiniu. Saugumo tinklas neturi virsti hamaku.

Valstybės parama ne tik daro įtaką žmonių sprendimams dirbti ar nedirbti, tačiau kai kuriais atvejais prisideda ir prie dar vienos Lietuvai aktualios problemos – nelegalaus darbo. Jeigu valstybės parama yra panaši į darbo užmokestį, kurį žmogus galėtų gauti dirbdamas, motyvacija dirbti sumažėja, kadangi dirbdamas legaliai žmogus praranda valstybės paramą, arba ji yra sumažinama. Tai skatina dirbti nelegaliai ir slėpti oficialias pajamas ir tokiu būdu išlaikyti abu pajamų šaltinius – valstybės paramą bei nelegaliai gaunamą darbo užmokestį.

Ryšį tarp valstybės paramos ir nelegalaus darbo rodo 2013 m. pradžioje atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa. 14 proc. Lietuvos gyventojų prisipažino, kad 2012 m. dirbo samdomą darbą neoficialiai. Paklausti, kodėl žmonės dirba nelegaliai, 43 proc. apklaustųjų pažymėjo, jog nelegalų darbą skatina nenoras prarasti socialinės paramos, kurios tektų atsisakyti gaunant legalias pajamas.

Nelegalų darbą skatina ne tik socialinės pašalpos bet ir kitos valstybės paramos rūšys, tokios kaip nedarbo socialinio draudimo išmokos, būsto šildymo, geriamojo ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Visoms šioms trims valstybės paramos rūšims 2005–2008 m. buvo išleidžiama 300–400 mln. Lt per metus, tačiau nuo 2009 m. ši suma išsipūtė ir jau trejus metus nemažėja. 2012 m. minėta parama sudarė 1,1 mlrd. Lt. Praėjusiais metais Lietuvoje buvo 222 tūkstančiai socialinės pašalpos gavėjų ir 199 tūkstančiai kompensacijų gavėjų. Vidutiniškai vienam pašalpos gavėjui per mėnesį skiriama 225 Lt, kompensacijos gavėjui – 71 Lt. Vidutinė mėnesinė nedarbo draudimo išmoka 2012 m. siekė apie 563 Lt. Tiesiogiai skirtingų paramos rūšių sumuoti negalima, nes gavėjai nėra visada tie patys, be to, gavus vienos rūšies paramą, kita gali sumažėti. Tačiau skaičiai rodo, jog finansinė parama yra užtektina tam, jog žmogus du kartus pagalvotų prieš imdamasis legalaus darbo ir prarasdamas šią paramą.

Žinoma, būtų neteisinga nepaminėti saugiklių, kurių yra. Jau minėta nuo birželio 1 d. įsigaliosianti nuostata dėl socialinės pašalpos mažinimo ilgalaikiams bedarbiams. Pilną nedarbo socialinio draudimo išmoką asmuo gauna pirmuosius tris mėnesius, vėliau ji yra mažinama, be to yra įvesta maksimali išmoka, siekianti 650 Lt.  Taip pat puiki ir jau pasiteisinusi iniciatyva yra suteikti daugiau galios savivaldybėms skirstant socialinę paramą ir vertinti jos gavėjus.

Tokių saugiklių reikia, todėl puiku, kad socialinę politiką vykdančios institucijos galvoja ne tik apie socialinės paramos būtinybę, bet ir neigiamas jos pasekmes bei kaip jas mažinti. Vargu, ar galima išspręsti arba bent kiek reikšmingai sumažinti skurdą Lietuvoje, jei esančios ir svarstomos skurdo mažinimo priemonės nebus vertinamos pagal tai, kokias motyvacijas jos sukuria (pvz., dirbti mažiau arba nelegaliai). Taip pat, jei bus pamirštos tos priemonės, kurios nėra tiesiogiai siejamos su skurdu, tačiau su jomis glaudžiai susijusios. Pradžiai, ar neturėtume iš esmės imtis ir spręsti, kaip padaryti, kad žmones būtų samdyti lengviau ir kad jie būtų produktyvesni?