E. Mackuvienė: Neturi sveikatos draudimo? Ir nereikia (0)

2007-10-18
Vilniaus teritorinės ligonių kasos atstovė, komentuodama ligoninėje gydomos atlikėjos Natalijos Zvonkės, kuri neturi socialinio draudimo pažymėjimo ir nėra apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu, atvejį, pažymėjo,  kad žmogus, neturintis socialinio draudimo pažymėjimo, be medikų pagalbos neliks. Pasak jos, jei žmogus dirba kūrybinį darbą ir už tai gauna honorarus bei moka valstybei mokesčius, užtenka, kad gydymas ligoninėje jam nekainuotų.
Po tokios interpretacijos, galima užbraukti daugiau kaip dešimtmetį veikiančių Ligonių kasųsiekį „vykdyti privalomąjį sveikatos draudimą, garantuoti Sveikatos draudimo įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiesiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei šių paslaugų išlaidų apmokėjimą“, o patį Sveikatos draudimo įstatymą išmesti į šiukšlių dėžę.
Nes įstatyme yra aiškiai nurodyta, kad sveikatos draudimu apdraustieji yra tie: 1) už kuriuos moka darbdavys, 2) kurie patys savarankiškai moka (pvz., ūkininkai ir jų šeimų nariai) ir dar 18 kategorijų asmenų, kurie laikomi apdraustais valstybės (pensininkai, neįgalieji, darbo biržoje registruoti bedarbiai, studentai-dienininkai, nedirbantis vienas iš tėvų, jei augina vaiką iki 8 metų, arba 2 ir daugiau vaikų, dvasininkai ir t.t.).
Kūrybinių darbuotojų tarp šių grupių nėra.
Kol tarp besikreipiančiųjų į gydymo įstaigas – garsių atlikėjų pavardės, Ligonių kasos gal ir išgalės daryti išlygas (užmiršusios įstatymą). Tačiau kaip bus tuomet, kai gydymo kreipsis pulkai neturinčiųjų soc. draudimo pažymėjimo? Kokiu pagrindu kasos apmokės sveikatos priežiūros įstaigoms už suteiktas paslaugas?
Kol turėjome visai „nemokamą“ mediciną, kol sveikatos įstaigos neturėjo elektroninės apdraustųjų duomenų bazės, kol suvokimas, kad viskas, taip pat ir sveikatos paslaugos, kainuoja, nebuvo realiai suvoktas, tol taip visus, matyt, ir gydė.
Tačiau reformai sveikatos srityje trypčiojant vietoje, o pinigų trūkstant, vis dažnesne įstaiga nusistatė mokamų paslaugų kainynus – kainas, kurias turi mokėti asmenys už taip vadinamas nebūtinas paslaugas (iš tiesų, tai būdas pacientui nesirūpinti šeimos gydytojo siuntimais ir atskira eile registruotis pas tuos pačius gydytojus savo iniciatyva, už paslaugas mokant (tačiau gerokai žemesne nei rinkos kaina), o įstaigoms, būdas „valdiškais“ resursais papildomai užsidirbti). Kainas, kurias turi mokėti užsieniečiai, o taip pat nedrausti privalomuoju sveikatos draudimu.
Su šiais kainynais ir susiduria ne tik vienas kitas ligos užkluptas atlikėjas, tačiau, matyt, ir vis daugiau pagal autorines sutartis dirbančiųjų. Neatsitiktinai ir Lietuvos žurnalistų sąjungos valdyba šiomis dienomis kreipėsi į Vyriausybę ir Seimą su prašymu apsispręsti dėl kūrybinių darbuotojų socialinių garantijų sistemos.
Įdomu, kokį sprendimą priims valstybės sveikatos, socialinės apsaugos, finansų politikai? Gal panašiai kaip Ligonių kasų atstovė pareikš, kad gydymas nemokamas visiems, nesvarbu kokius mokesčius jie moka ar nemoka? Tuomet Ligonių kasų darbuotojams teks ieškotis darbo, nes Ligonių kasas bus galima uždaryti – kam gi valstybei draudiminės medicinos modeliai, Ligonių kasų sutartys su sveikatos priežiūros įstaigomis dėl paslaugų apmokėjimo ir pan., jei valstybė visus ir taip pagydys iš bendro surinktų mokesčių katilo?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

15 + one =