1999 metų rugsėjo mėnesį Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikė pastabas ir pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso projekto pirmosios knygos, į kurių didžiąją dalį buvo atsižvelgta. Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime yra svarstoma naujo Civilinio kodekso projekto 6 knyga (Prievolių teisė). Šioje knygoje reglamentuojama prievolių teisė, atskiros sutarčių rūšys, todėl ji darys didžiulę įtaką kiekvienam verslininkui ar kitam asmeniui. LLRI pateikė pastabas dėl šios knygos, kuriose siūloma nevaržyti šalių susitarimo galimybės, patikslinti ir racionalizuoti numatomą reglamentavimą, atsisakyti kai kurių nereikalingų apribojimų. Šias pastabas ir pasiūlymus LLRI pateikė Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos bei Biudžeto ir finansų komitetams.
I skyrius. Bendrieji nuostatai
1. 6.3 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolių dalykas turi neprieštarauti gerai moralei. Tuo būdu į viena suplakami teisės ir moralės dalykai ir paneigiamas principas, kad ne viskas, kas nemoralu, privalo būti neteisėta, ir kad ne visi teisėti dalykai yra moralūs. Siūlome išbraukti iš 6.3 straipsnio 1 dalies žodžius „ar gerai moralei“.
2. 6.4 straipsnis nustato, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis teisingai ir protingai ir prievolės atsiradimo momentu. Tokia nuostata įneštų nestabilumo į civilinius santykius.Siūlome patikslinti 6.4 straipsnį, nustatant, kad „kreditorius ir skolininkas prievolės atsiradimo metu privalo elgtis sąžiningai, o prievolės egzistavimo, vykdymo ir pasibaigimo metu privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai.“
II skyrius. Prievolių rūšys
3. 6.36 straipsnio 1 ir 2 dalyse vartojama atsiskaitymo priemonių sąvoka. 1999 metų spalio 28 dienos Mokėjimų įstatymo 6.36 straipsnio 2 dalyje tai įvardijama kaip mokėjimo priemonės.Siūlome sąvoką „atsiskaitymo priemonės“ pakeisti sąvoka „mokėjimo priemonės“.
4. 6.55 straipsnio 2 dalies 3 sakinyje įtvirtinta nepagrįsta nuostata, numatanti, kad esant kelioms skoloms tam pačiam kreditoriui, kurių grąžinimo terminai yra suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas yra užtikrintas. Kyla klausimas, kam tada to užtikrinimo iš viso reikėjo, jeigu iš to kreditorius neturi jokios naudos? Turėtų būti atvirkščiai, nes užtikrinimo priemonių esmė – skolos išieškojimo iš skolininko kreditoriaus naudai palengvinimas, tam tikrų prievolės garantavimo (plačiąja prasme) mechanizmų buvimas ir kreditoriaus teisių gynimas (palengvinamas skolos išieškojimas). Siūlome pakeisti 6.55 straipsnio 2 dalį ir nustatyti, kad esant kelioms skoloms tam pačiam kreditoriui, kurių grąžinimo terminai yra suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas nėra užtikrintas.
5. 6.61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą ar veiksmus, kuriuos jis gali atlikti tik pats asmeniškai, tai, kreditoriaus reikalavimu, teismas iš skolininko išieško kreditoriaus naudai baudą, kurios dydį nustato teismas. Pirma, ši nuostata nesuderinta su Projekto 6.71 str. 1 dalyje įtvirtinta norma, nustatančia, kad netesybos (o bauda viena iš netesybų rūšių) – tai įstatyme ar sutartyje nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas turi sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Antra, taip ignoruojamas šalių laisvas susitarimas nustatyti savo tarpusavio santykius. Siūlome šios nuostatos ir 6.61 straipsnio 2 dalies atsisakyti.
6. 6.63 straipsnio 1 dalyje vardijami atvejai, kada skolininkas pripažįstamas pažeidusiu prievolę. Skolininkas pripažįstamas pažeidusiu prievolę, kai nevykdomos sutartyje numatytos sąlygos, skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą ir pan.. Tačiau iš viso nekalbama apie vieną iš prievolės pažeidimo pagrindų – netinkamą prievolės įvykdymą. Prievolės tinkamo įvykdymo principo esminius reikalavimus sudaro prievolių įvykdymo kokybė, kiekis, prievolės įvykdymo vieta ir būdas bei kiti reikalavimai. Praktiškai gali susiklostyti situacija, kada prievolė vykdoma realiai, bet netinkamai: viena šalis negauna to, ko tikėjosi gauti, kita – neatlieka savo pareigų taip, kaip turėjo atlikti. Beje, kiti Projekto straipsniai mini netinkamą prievolės įvykdymą (6.71 str., 6.205 str. ir kiti). Siūlome papildyti 6.63 straipsnio 1 dalį atskiru punktu arba išplėsti 1 punktą ir nustatyti, kad skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje nustatytos sąlygos.
V skyrius. Prievolių įvykdymo užtikrinimas
7. 1 skirsnyje „Netesybos“ nekalbama apie netesybų rūšis – baudą ir delspinigius. Tačiau 6.71 straipsnio 2 dalyje aprašoma baudos samprata, o to paties straipsnio 3 dalyje – delspinigių samprata. Siūlome 6.71 straipsnyje įvardinti abi netesybų rūšis – baudą ir delspinigius.
8. 6.73 straipsnyje numatytos įskaitinės netesybos (susidarę kreditoriui nuostoliai atlyginamai tik tiek, kiek jų nepadengia išieškotos netesybos, kitaip tariant, netesybos yra įskaitomos į išieškomų nuostolių sumą). Tokia griežta Projekto nuostata sutarties šalims nepalieka galimybės susitarti dėl išimtinių, baudinių ir alternatyvinių (įkainuojamųjų) netesybų. Siūlome įteisinti visas netesybų rūšis.
Nelogiška šio straipsnio 1 dalies nuostata: kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realaus prievolės įvykdymo, išskyrus atvejus, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą. Iš to seka išvada: skolininkui prievolės iš viso neįvykdžius, netinkamai įvykdžius ar kitaip pažeidus prievolę, kreditorius turėtų teisę iš jo reikalauti tik arba netesybų, arba tik realaus prievolės įvykdymo. Kokią turėtų prasmę netesybų nustatymas sutartyje, jeigu tai būtų tik deklaratyvi norma, kuria negalima pasinaudoti? Siūlome atsisakyti šios nuostatos ir panaikinti 6.73 straipsnio 2 dalį.
Be to, netesybų skirsnį siūlome papildyti nuostata, kad netesybų (baudų, delspinigių) sumokėjimas neatleidžia skolininko nuo realaus prievolės įvykdymo.
9. Projekto 6.75 straipsnyje nustatyta, jog skolininkas, ginčijantis savo pareigą mokėti netesybas privalo įrodyti, kad jis prievolę įvykdė tinkamai. Manome, kad kreditorius turi turėti teisę reikalauti, kad skolininkas sumokėtų netesybas ne tik tada, kai prievolė iš viso neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta, bet ir tuomet, kai praleistas prievolės įvykdymo terminas (praktiškai, už prievolės įvykdymo termino praleidimą yra nustatomi delspinigiai). Siūlome 6.75 straipsnyje nustatyti, jog skolininkui ginčijant savo pareigą mokėti netesybas, jis turėtų įrodyti, kad prievolę įvykdė ne tik tinkamai, bet ir laiku.
10. 3 skirsnyje „Garantija“, nėra tiksliai apibrėžta, kokia yra garanto atsakomybė (pagal bendruosius civilinės teisės pradmenis turėtų būti subsidiarinė, tačiau nė viename straipsnyje apie tai net neužsimenama). Siūlome tiksliai įtvirtinti garanto subsidiarinę atsakomybę.
11. 3 skirsnyje įvedama nauja sąvoka – „banko garantija“. Dalis šio skirsnio normų išdėstyta taip, kad kitiems garantams – ne bankams, pusė iš visų šio skirsnio straipsnių nebūtų taikomi, pvz., reglamentuojantys garantijos neatšaukiamumą, pasibaigimą ir t.t. Tačiau garantijas gali teikti (o dažnai ir teikia) ir kiti komercinės veiklos subjektai: draudimo įmonės, pelno siekiantys juridiniai asmenys ir t.t. Šių garantijų reglamentavimas neturėtų skirtis, todėl siūlome atsisakyti tam tikrų subjektų išskyrimo reglamentuojant garantijas.
XI skyrius. Bendrieji nuostatai
12. Sutarčių sudarymo ypatumus siekiant nepažeisti konkurencijos arba vartotojų teisių, monopolijų piktnaudžiavimo negalimumo reglamentuoja atitinkamai Konkurencijos ir Vartotojų teisių gynimo įstatymai. 6.161 straipsnis reglamentuoja viešas sutartis, kurių išskyrimo ir atskirų taisyklių nustatymo tikslas yra tas pats, tačiau į galimų viešų sutarčių subjektų ratą patenka daugiau subjektų, kuriems numatytus apribojimus taikyti būtu netikslinga. Siūlome Civiliniame kodekse neišskirti viešų sutarčių ir panaikinti 6.161 straipsnį, paliekant šiuos klausimus Konkurencijos ir Vartotojų teisių įstatymams, tiksliau ir preciziškiau sprendžiantiems šias problemas.
Dėl šių pačių priežasčių siūlome panaikinti 6.184 straipsnį bei 6.380 – 6.382 straipsnius.
XII skyrius. Sutarties sudarymas
13. 6.162 straipsnio 2 dalis numato galimybę sutarčiai įsigalioti netgi tais atvejais, kai dėl jos galutinai nesusitarta. Sutarties galiojimas galutinai nesusitarus yra visiškai nepriimtinas ir sąlygotų daug bereikalingų teisinių ginčų, nes teisiniai santykiai jau būtų prasidėję, nors dėl jų turinio galutinio sutarimo nebūtų. Be to, nepaisant to, ką įstatymas pripažįsta esminėmis sutarties sąlygomis, konkrečiam subjektui konkrečiomis aplinkybėmis bet kuri, net pati menkiausia, šalutinė sąlyga gali turėti ypač svarbią reikšmę. Siūlome laikytis nuostatos, kad sutartis įsigalioja tik po susitarimo fakto, o ne iki jo ir panaikinti 6.162 straipsnio 2 dalį.
14. Nors Projekte yra visos būtinos nuostatos, įpareigojančios civilinių santykių dalyvius elgtis sąžiningai, 6.163 straipsnio 4 dalis papildomai įpareigoja sutarties šalis atskleisti viena kitai informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarties sudarymui. Tai yra neteisinga nuostata, nes viena iš civilinės apyvartos egzistavimo priežasčių yra išskaidyta informacija (skirtingi subjektai turi skirtingą informaciją). Šio fakto išvengti yra neįmanoma, todėl aptariama nuostata tik įneštų painiavą ir sudarytų sąlygas nuginčyti net tokius sandorius, kuriuose abi šalys juos sudarant buvo sąžiningos. Siūlome atsisakyti 1.163 straipsnio.
15. 6.171 straipsnio 3 dalyje įtvirtina nuostata, jog vieša oferta nėra pripažįstami kainoraščiai, prospektai, katalogai, tarifai ir kita informacinė medžiaga. Tokia norma abejotina ir kritikuotina, visų pirma, dėl to, kad ji visiškai neįpareigoja pardavėjo, platinančio produkciją tokiu būdu, laikytis ofertoje nustatytų sąlygų. Be to, Projekto 6.352 straipsnio 1 dalis prekių nurodymą reklamoje, kataloguose ar aprašymuose, adresuotuose neapibrėžtam asmenų ratui, jau pripažįsta vieša oferta (nesuderinamumas paties Projekto viduje). Siūlome nustatyti, kad kainoraščiai, prospektai, katalogai, tarifai ir kita informacinė medžiaga laikomi oferta, jei jie atitinka 6.167 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.
16. 6.179 straipsnis suformuluotas netiksliai ir neaiškiai.
17. 6.180 straipsnio formuluotė taip pat pažeidžia principą, jog sandorio sąlygos įsigalioja tik po susitarimo dėl šių sąlygų, todėl siūlome 6.180 straipsnį patikslinti arba panaikinti.
18. 6.186 straipsnis, reglamentuojantis netikėtas standartines sąlygas sudaro sąlygas piktnaudžiauti, argumentuojant, kad viena ar kita sąlyga yra standartinė. Siūlome tiksliai nustatyti, kad tinkamo atskleidimo ir aiškaus sutikimo fakto nebuvimą turi įrodyti sutartį ginčijanti šalis.
XVII skyrius. Sutarties nevykdymo teisinės pasekmės
19. 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą penkių metinių procentų dydžio palūkanas, o antroje dalyje, kad jeigu prievolės abi šalys verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys – šešių procentų dydžio palūkanas. Iš tikro šiame straipsnyje kalba eina apie sankciją, o vartojama palūkanų sąvoka. Pirma, palūkanos – tai pinigų skolinimosi kaina, delspinigiai – sankcija už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Antra, palūkanų išieškojimui būtų taikomas bendras trijų metų (Projekte – dešimties metų) ieškininės senaties terminas. Tuo tarpu delspinigių atžvilgiu taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškininės senaties terminas drausmintų civilinių teisinių santykių dalyvius, skatintų juos rūpintis savalaike savo pažeistų teisių gynyba, be to ir skolininko nekamuotų ilga nežinomybė. Siūlome palūkanų sąvoką pakeisti įdelspinigių sąvoką.
20. 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai force majeure aplinkybių sąvokai būdingi du požymiai: 1) negalėjimas kontroliuoti, ir 2) negalėjimas numatyti sutarties sudarymo metu arba negalėjimas užkirsti kelio šios aplinkybės ar jos pasekmių kilimui. Manome, kad tai nėra visiškai tiksli nenugalimos jėgos aplinkybių (force majeure ) sąvoka. Siūlome patikslinti 6.212 straipsnio 1 dalį taip, kad nenugalimos jėgos sąvoka apimtų visas tris force majeure apibūdinančias sąlygas kaip sąlygų visetą: negalimumas numatyti, negalimumas kontroliuoti ir negalimumas užkirsti kelio jų pačių ar jų sukeltų pasekmių atsiradimui. Jeigu bent vienos iš šių sąlygų trūksta, aplinkybės negalima pripažinti nenugalima.
Siekiant didesnio tikslumo civiliniuose santykiuose taip pat siūlome 6.212 straipsnį papildyti 5 dalimi ir numatyti, jog force majeure aplinkybėmis nėra ir negali būti lėšų trūkumas ar nesugebėjimas atsiskaityti pagal sutarties sąlygas.
XXII skirsnis. Civilinė atsakomybė
21. Siūlome 6.314 straipsnio 5 dalyje, taip pat 315 straipsnio 4 dalyje vietoj sąvokos palūkanos numatyti delspinigių sąvoką (žr. 19 pastabą).
22. 314 straipsnio 6 dalis, 315 straipsnio 3 dalis ir 6.346 straipsnio 3 dalis nepakankamai gina nukentėjusios šalies interesus. Siūlome papildyti šias dalis nuostatomis, kad šalis, patyrusi dėl kitos šalies veiksmų turtinių nuostolių (pirkėjas atsisako priimti prekes, pardavėjas, gavęs išankstinį apmokėjimą, neperduoda laiku prekių), turi teisę arba reikalauti, kad tas veiksmas būtų įvykdytas, arba atsisakyti nuo jo ir (abiem atvejais) reikalauti nuostolių atlyginimo.
23. 6.344 straipsnio 4 dalis įtvirtina imperatyvų paliepimą pirkėjui, perkančiam nekilnojamąjį daiktą arba kitokį registruotiną turtą jau sudarant sutartį, įnešti kainą į notarų biuro depozitinę sąskaitą. Tik įregistravus sutartį, notaras pervestų pinigus pardavėjui. Tokia nuostata visiškai nepalieka vietos šalių iniciatyvos laisvei susitarti kitaip (pvz., pirkti daiktą išsimokėtinai, atsiskaityti kitomis mokėjimo priemonėmis ar pan.) ir labai suvaržytų civilinius santykius. Siūlome papildyti 6.344 straipsnio 4 dalį, nustatant, kad ji taikoma, „jei sutartis nenumato kitaip“.
24. Civiliniame kodekse nėra tikslinga reglamentuoti viešuosius pirkimus, nes jie yra atskiro įstatymo ir kitų poįstatyminių aktų reguliavimo dalyku. Be to, viešųjų pirkimų reglamentavimas susijęs su tam tikro administracinio pobūdžio reglamentavimu bei pavaldumu, o tai neturėtų būti Civilinio kodekso dalykas. Siūlome vietoje šešto skirsnio (6.380 – 6.382 straipsniai), penktą skirsnį papildyti straipsniu, nustatančių, jog Viešųjų pirkimų įstatymas gali nustatyti kitokias sutarčių taisykles.
25. Septintame skirsnyje, reglamentuojančiame energijos pirkimą pardavimą yra nemažai nuostatų, apribojančių sutarties šalių galimybes ir pritaikytų tik šios dienos monopolistiniams, o ne rinkos santykiams, nors energetikos sektorius reformuojamas būtent šia kryptimi. Siūlome panaikinti nereikalingus apribojimus ir panaikinti 6.383 straipsnio 2 dalį, 6.385 straipsnio 3 ir 4 dalis, 6.389 straipsnio 2 dalį.
26. 6.411 straipsnyje numatyta prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai (kreditan) sutarties sąvoka praktiškai nesiskiria nuo lizingo sutarties: nuosavybės teisės į parduotą daiktą abiem atvejais pardavėjui išlieka tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos. Tačiau pirkimas-pardavimas kreditan turėtų išsiskirti ne atsiskaitymo būdu, o nuosavybės teisės perėjimo momentu. Norint, kad pardavėjui iki pilno atsiskaitymo su juo išliktų nuosavybės teisė, įpratai naudojama išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis. Siūlome atsisakyti nuostatos, kad nuosavybės teisės į parduotą daiktą pardavėjui išlieka tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos ir atitinkamai pakoreguoti dešimto skirsnio straipsnius.
27. 6.415 straipsnyje vėl painiojamos palūkanų ir delspinigių sąvokos. Siūlome naudoti delspinigių sąvoką.
28. Siūlome 419 straipsnį papildyti 3 dalimi, nustatančia, jog privatizuojant valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausančius objektus viešo aukciono būdu, šis Civilinis kodeksas būtų taikomas tik tiek, kiek neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymui.
29. 6.446 straipsnyje kalbama apie dovanojimo rūšį – auką. Siūlome įstatyme panaudoti dvigubą aukos pavadinimą, skliaustuose nurodant Labdaros ir paramos įstatyme ir kituose įstatymuose vartojamą „labdaros ar paramos“ sąvoką.
30. Aukos tikslų ar aukas gaunančių subjektų apribojimas gali turėti prasmę tik tuomet, jei yra pasinaudojama mokesčių lengvatomis ar bet kokiomis valstybės teikiamomis privilegijomis (tai nėra civilinės teisės dalykas). Priešingu atveju šie apribojimai nepagrįstai varžo disponavimą privačiu turtu ir filantropines iniciatyvas. Siūlome panaikinti 6.476 straipsnio 2 dalį.
31. Siūlome patikslinti 6.476 straipsnio 4 dalį, nustatant, kad aukos tikslas (arba tikslai) gali būti išreiškiamas aukotojo nurodymu arba aukos gavėjo prašymu ar veiksmais.
Taip pat siūlome nustatyti, kad jei aukos tikslas nėra nurodytas, laikoma, kad aukos gavėjas – juridinis asmuo privalo naudoti auką savo steigimo dokumentuose numatytiems tikslams.
32. 6.467 straipsnio 7 dalis nustato, kad aukai netaikomas 6.467 straipsnis, reglamentuojantis sąlyginį dovanojimą. Tai yra netinkama nuostata, nes auka kaip tik dažniausiai dovanojama (aukojama) su sąlyga. Siūlome panaikinti 6.467 straipsnio 7 dalį.
XXVI skyrius. Nuoma
33. 6.487 straipsnio 4 dalies nuostata, kad nuomos mokestis gali būti keičiamas ne dažniau kaip du kartus per metus varžo sutarties šalių laisvę pačioms nustatyti tą keitimo dažnumą (kuris gali būti išreikštas ne kartais, o būti priklausomas nuo tam tikrų aplinkybių, pvz.: infliacija). Siūlome šią dalį išdėstyti taip: „Nuomos mokestis gali būti šalių susitarimu keičiamas jų suderintais terminais, tvarka ir būdais, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita.“
34. Nei 6.487, nei 6.534 straipsniai nekalba apie nuomos mokesčio ir komunalinių mokesčių santykį. Tai nėra gerai, nes gali kilti nesusipratimai įskaityti vienus ar kitus komunalinius mokesčius į nuompinigius, ar ne. Siūlome Projektą papildyti nuostata, kad „mokesčiai už karštą ir šaltą vandenį, elektrą, dujas, ryšio paslaugas ir kitas komunalines paslaugas neįskaitomi į nuomos mokestį, jeigu sutartyje ar įstatyme nenumatyta kitaip.“
35. 6.541 straipsnio 1 dalis imperatyviai visas nuomojamo turto einamojo, kapitalinio remonto ir kitokias išlaidas priskiria nuomininkui, nepaliekant kitokio susitarimo galimybės. Tai civiliniuose santykiuose nėra tinkamas metodas, todėl siūlome papildyti 6.541 straipsnio 1 dalį išlyga „jei sutartis nenumato kitaip“.
XXX skyrius. Lizingas (finansinė nuoma)
Skyrius, reglamentuojantis lizingą turi ypač daug trūkumų. Kai kurie iš jų esminiai. Siūlome ne tik pataisyti atskiras šio skyriaus nuostatas, dėl kurių pateikiame konkrečius pasiūlymus, bet ir iš esmės jas peržiūrėti, pritaikant jas ne tik finansiniam, bet ir veiklos (operaciniam) lizingui, atsižvelgti į lizingu užsiimančių bendrovių teikiamus siūlymus.
36. 6.567 straipsnio 1 dalimi ir 6.568 straipsnio 1 dalimi nepagrįstai susiaurinta lizingo sutarties sfera, apibrėžiant, kad ji sudaroma tik verslo tikslu. Š nuostata yra nelogiška ir nepriimtina. Nejaugi fiziniai asmenys asmeniniais tikslais automobilių ar kitų daiktų jau nebegali lizinguoti? Be to, ši nuostata bus sunkiai įgyvendinama, nes kontroliuoti jos laikymąsi būtų itin sunku ir apskritai vargu ar įmanoma. Siūlome atsisakyti nuostatos, kad lizingo dalykas naudojamas verslo tikslais.
37. 6.567 straipsnio 1 dalimi numatyta netiksli lizingo sutarties samprata, numatanti, jog lizingo davėjas įsipareigoja nuosavybės teise iš trečiojo asmens įgytą daiktą perduoti lizingo davėjui. Taip už lizingo reglamentavimo liktų atvejai, kai lizingo kompanija jau iš anksto turėjo lizinguojamą daiktą, daiktas buvo perduotas lizingo kompanijai nutraukus ankstesnę lizingo sutartį. Siūlome iš 6.567 straipsnio 1 dalies išbraukti žodžius „…įsigyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens…“.
38. 6.567 straipsnio 4 dalies nuostatos nepagrįstai susiaurina lizingo davėjų ratą. (Netgi paskolos sutarties niekas nedraudžia sudaryti neturint licencijos. Draudžiama tik verstis kredito įstaigų veikla.) Siūlome neriboti lizingo davėjų rato ir panaikinti 6.567 straipsnio 4 dalį.
39. Nepagrįstai ribojamas lizingo sutarties dalyku galinčių būti daiktų ratas. 6.568 straipsnyje numatyta, kad lizingo sutarties dalyku gali būti tik nesuvartojami kilnojamieji daiktai. Negalima sudaryti formalių kliūčių vystyti lizingo verslą ir riboti lizingo sutarties dalyką. Ne įstatymų leidėjas, o pats lizingo gavėjas turėtų spręsti, ar tikslinga, ar ne jam lizinguoti daiktą, draudimų tam neturėtų būti. Juk įsigyti nekilnojamuosius daiktus kliūčių nėra, tai kodėl jų turėtų būti taikant lankstesnį įsigijimo būdą – lizingą. Siūlome atsisakyti daiktų, kurie gali būti lizingo dalyku, apribojimo ir panaikinti 6.568 straipsnio 1 dalį.
40. 6.570 str. 2 dalyje nustatyta lizingo gavėjo teisė nutraukti sutartį, jeigu daiktas laiku neperduotas dėl aplinkybių, už kurias atsako lizingo davėjas, tačiau jeigu už aplinkybes, dėl kurių negalima perduoti daikto, atsakingas pardavėjas, lizingo gavėjas sutarties jau negali nutraukti. Siūlome įtvirtinti, kad lizingo gavėjas visais atvejais turėti teisę nutraukti sutartį, jeigu daiktas neperduotas dėl aplinkybių, už kurias lizingo gavėjas neatsako.
41. 6.572 straipsnis numato neaiškius ir nereikalingus įpareigojimus ir apribojimus bei iš esmės privalomą lizingo sutarčių registrą. Tai būtų labai didelis apsunkinimas lizingo bendrovėms ir verslo plėtrai. Siūlome atsisakyti 6.572 straipsnio nuostatų.
XXXIII skyrius. Ranga
42. 6.686 straipsnio 3 dalyje nustatyta imperatyvi norma, įpareigojanti rangovą nutraukti rangos sutartį, jeigu užsakovo pateiktos medžiagos yra su defektais. Tokio pobūdžio imperatyvių normų nustatymas – netoleruotinas civilinių teisinių santykių reguliavimo metodas. Siūlome nustatyti, kad rangovas ne privalo, o turi teisę nutraukti sutartį.
