V. Žukauskas. Pensijų fondų „sulietuvinimas“ pakenktų būsimiems pensininkams

Seime užregistruotas įstatymo projektas, kuriuo norima įpareigoti Lietuvoje veikiančius II pakopos pensijų fondus bent 5% savo lėšų investuoti į Lietuvos biržoje kotiruojamų įmonių akcijas. Dabar tokio reikalavimo nėra, fondų valdytojai gali pasirinkti ar investuoti į Lietuvos, ar į užsienio įmonių vertybinius popierius. Projekto autoriai teigia, kad įvedus įpareigojimą bus skatinama Lietuvos kapitalo rinkos plėtra, įmonėms bus lengviau prisitraukti kapitalo nesinaudojant bankų paskolomis, gerės verslo sąlygos Lietuvoje.

Tačiau reguliavimas, įpareigojantis pensijų fondus investuoti dalį savo lėšų Lietuvoje, turėtų neigiamų pasekmių pensijų fondų klientams, t.y. savo pinigus kaupiantiems būsimiems pensininkams. Versti bankus skolinti konkretiems rinkos dalyviams (o tai reiškia, skolinti arba labiau rizikingai arba mažiau pelningai) yra blogai, nes jie skolina ne tik savo, bet ir indėlininkų lėšas.

Lygiai taip pat versti pensijų fondus investuoti ten, kur jie šiaip neinvestuotų, reiškia arba mažesnę grąžą, arba didesnę riziką taupantiems pensijų fonduose.Pensijų fondų valdytojų tikslas yra pirkti vertybinius popierius, kurie užtikrintų aukščiausią, klientui priimtiną bei reguliavimu leidžiamą grąžos ir rizikos santykį.Jei geriausias santykis užtikrinamas perkant užsienio įmonių ir biržų vertybinius popierius, siūlomu reguliavimu versti pensijų fondus pirkti Lietuvos įmonių vertybinius popierius reiškia versti juos teikti prastesnę paslaugą savo klientams.

Savo esme šis reguliavimas yra panašus į prekių importo apribojimą siekiant paskatinti vietinių gamintojų produkcijos paklausą. Aišku, turbūt būtų pasisakančiųjų ir už tai, bet daugelis supranta, kad tai pirkėjui būtų žalinga, nes jis prarastų galimybę pirkti jo poreikius geriau atitinkančias ir pigesnes ne lietuviškas prekes. Kaip šiuo atveju, svarbiausia yra ne vietiniai gamintojai, o pirkėjas ir jo poreikių patenkinimas, taip, pensijų fondų atveju, svarbiausia yra ne Lietuvos kapitalo rinka, o savo lėšas pensijų fonde kaupiantis būsimasis pensininkas.

Taip, kapitalo rinka yra svarbi. Ekonomikos augimui reikalingos investicijos ir, kuo daugiau variantų įmonės turi pritraukiant kapitalą – tuo geriau. Kapitalo rinka galėtų ir turėtų būti reali (bei natūraliai atsiradusi) alternatyva bankų paskoloms. Didėtų konkurencija, mažėtų kapitalo kaina, įmonėms rečiau kapitalo tektų ieškoti užsienio rinkose.
Tačiau kapitalo rinkų vystymasis turi būti patrauklią investicinę grąžą investuotojams siūlančių įmonių atėjimo į rinką, pelningesnių (ir didesnę vertę kuriančių) investicinių projektų pasekmė.

Apribodami importą ir dirbtinai saugodami vietinius gamintojus nuo konkurencijos niekaip nepadidintume jų konkurencingumo ir sugebėjimo tenkinti rinkos poreikių (atvirkščiai, tik sumažintume paskatas konkuruoti ir gerinti savo produkciją). Taip, pensijų fondų kapitalo „užšaldymas“ Lietuvoje gal pakels kai kurių vertybinių popierių kainas, tačiau dėl jo neatsiras naujų, pelningesnių ir didesnę vertę kuriančių investicinių projektų. Oponentai gali sakyti, kad pabrangę vertybiniai popieriai sumažins kapitalo kainą, o tai reiškia, jog įmonės galės finansuoti daugiau projektų, kurie anksčiau tiesiog neatsipirko.Tačiau ar tai galime laikyti ekonominiu progresu ir situacijos pagerėjimu, jei nuo to tiesiogiai kenčia pensijų fondų klientai (mat būtent jie būtų šių mažiau pelningų projektų finansuotojai)? O jų – daug, 2013 m. Lietuvoje yra daugiau kaip milijonas galiojančių pensijų kaupimo sutarčių.

Galima būtų teigti, kad pensijų fondus reikia versti investuoti Lietuvoje, kadangi čia yra daug potencialiai pelningų (net pelningesnių nei užsienyje) investicijų, tačiau įmonės negali jų išnaudoti, nes nepakanka norinčių investuoti.Tačiau šis argumentas reiškia ne ką kitą, o tai, kad Lietuvoje vertybiniai popieriai yra neįvertinti, per pigūs. Šį teiginį patvirtinti ar paneigti gali tik investuotojai, rinka, o ne Seimas ar Vyriausybė. Vargu ar galima rimtai teigti, kad valdžia kurdama reguliavimą daugiau žino apie vertybinių popierių vertę nei investuotojai, rizikuodami savo ar savo klientų pinigais.

Vertinant šį pasiūlymą svarbu ir tai, kad Lenkija, kuri dažnai minima kaip geras „patriotiško“ investavimo pavyzdys, 2011 m. pabaigoje pralaimėjo bylą Europos Teisingumo teisme dėl analogiško reguliavimo, kuriuo uždraudė savo pensijų fondams užsienyje investuoti daugiau nei 5% savo aktyvų. ETT konstatavo, kad ši nuostata pažeidžia Mastrichto sutarties nuostatą dėl laisvo kapitalo judėjimo.

Valdžia, gerindama Lietuvos kapitalo rinkos padėtį, turėtų ne nurodinėti kam kur investuoti, o gerinti Lietuvos kapitalo rinkos patrauklumą. Vietoj naujų reguliavimų ir mokesčių gal vertėtų pagalvoti apie tai, kaip pagerinti investicinę ir verslo aplinką Lietuvoje, kad investiciniai projektai Lietuvoje teiktų didesnę grąžą ir taip padidintų investicijų į Lietuvos įmones patrauklumą (ir ne tik Lietuvos bet ir užsienio investuotojams)? Neįmanoma vystyti kapitalo rinkos tol, kol kurti ir plėtoti  verslą šalyje yra nepalanku, ar mažiau palanku nei užsienyje.

Kita kryptis – vykdyti valstybei priklausančių įmonių visišką ar dalinį privatizavimą per Lietuvos akcizų biržą. Be to, jei valdžia jau imasi investicinių projektų, ji galėtų finansuoti juos platindama akcijas ir/ar obligacijas, taip rodydama pavyzdį, siekdama skaidrumo bei kapitalo rinkos plėtros. Taip išaiškėtų tikroji šių projektų vertė.

Galiausiai, derėtų susilaikyti nuo sprendimų, bloginančių kapitalo rinkos padėtį. Pvz., nuo 2014 m. sausio įsigalios kapitalo prieaugio mokestis, kuris daugiau nei 10 tūkst. Lt realizuotą investicijų grąžą apmokestins gyventojų pajamų mokesčiu ir sumažins investavimo patrauklumą Lietuvoje. Įdomu tai, kad abu Seimo nariai siūlantys gerinti Lietuvos kapitalo rinkos padėtį įpareigojant pensijų fondus investuoti Lietuvoje balsavo už kapitalo prieaugio mokesčio įvedimą rugpjūčio 27 d.  Prieš „gerinant“ kapitalo rinkų padėtį naujais reguliavimais vertėtų susilaikyti nuo jos bloginimo naujais mokesčiais.