Na štai dar vienas atvejis, kuomet, deja vėl galima sakyti, „Argi mes taip nesakėme?“ Viena iš piktinimosi kylančiomis pieno kainomis priežasčių, bent jau tarp valdžios atstovų, buvo neva tai, kad štai ūkininkui tenka tik maža galutinio produkto kainos dalis. Buvo teigiama, kad liūto (bet ne LEO LT) dalis atitenka prekybininkams ir perdirbėjams (kurie nuteisti buvo dar prieš prasidedant teismui).
Ne valdininkų (ir juo labiau ne LLRI) darbas nustatinėti kaip pasiskirsto pajamos už parduotą produktą. Įdomu, kaip šiame kontekste nuskambės žinia, kad pieno supirkimo kainos išaugo 53 proc.?
Vienareikšmiškai – paklausos ir pasiūlos dėsniai veikia. Didėjanti paklausa didina kaina; didėjant produkto kainai, gamintojai skatinami gaminti daugiau. Jie taip ir darytų, jei norint melžti pieną prieš tai nereiktų dar nusipirkti pieno gamybos kvotų, t.y. leidimų gaminti. Kokį poveikį išaugusios maisto produktų paklausos fone turi ES Žemės ūkio politikos suvaržymai, kurių esmė – mažinti gamybą, paliksiu skaitytojų įžvalgai.
