Verslas dar nepamiršo laikų, kai įstatymas leido neapmokestinti investicijų – įsigyto ilgalaikio materialaus turto. Šioji mokesčių mokėtojams palanki investicijų neapmokestinimo taisyklė labai neįtiko biurokratams ir politikams. Jų nuomone, ji buvo pernelyg dosni mokesčių mokėtojams, mat šie galėjo investuoti be mokesčių. Buvo skundžiamasi, kad šia taisykle piktnaudžiaujama, užkliuvo įmonių įsigyti automobiliai, buities prekės. Žinoma, protingas biurokratas turėtų suprasti, kad tai, kas naudinga mokesčių mokėtojui, turėtų būti naudinga ir valstybei. Pavyzdžiui, prie dabartinio bendrojo vidaus produkto augimo, iš kurio šiandien daugiausiai naudos turi visa valstybė, be abejonių, yra prisidėjęs ir neapmokestintų investicijų bumas. Na, bet platus mąstymas ne visiems prieinamas, tad toji palanki mokesčių mokėtojams taisyklė buvo it krislas akyje, neduodantis ramybės biudžeto pajamų skaičiuotojams. Nes kiekvienas litas į mokesčių mokėtojo kišenę, tai biudžeto šiandien negautas litas, o apie rytojų biudžeto skaičiuotojai nelinkę galvoti, nes jie vykdo planą, kuris yra metinis. Ir iš tiesų kam dar tas papildomas vargas, ginant netradicinį apmokestinimą nuo Europos sąjungos biurokratų, taip pat svajojančių „nugesinti“ konkurentus. Į pagalbą pasitelkus eurointegracinę retoriką, europinę praktiką ir kitokius politinius įrankius, investicijų neapmokestinimo taisyklė buvo panaikinta.
Tačiau geros idėjos nemiršta. Uždraustos, išbrauktos, panaikintos, jos kelia galvą ir nori gyvuoti. Kai joms draudžiama gyvuoti joms įprastu ir patogiu pavidalu, jos ieško naujų pavidalų ir naujo kūno. Naujuoju investicijų neapmokestinimo prieglobsčiu ketina tapti Lietuvos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, kuris šiuo metu iki nustatytos ribos leidžia neapmokestinti dviejų rūšių gyventojo investicijų – švietimo išlaidų ir būsto palūkanų. Įstatyme nustatytos gyvybės draudimo įmokų ir pensijų įmokų atėmimas yra ne šių išlaidų atleidimas nuo mokesčio, bet mokesčio atidėjimas tam laikotarpiui, kai bus gaunamos išmokos. Išlaidų atėmimas iš gyventojo pajamų – neįprastas šiam mokesčiui veiksmas Lietuvoje. Gyventojų pajamos, atėmus tik neapmokestinamą minimumą ir draudimo įmokas, būdavo apmokestinamos visos, be jokių kitų atskaitymų. Kodėl? Nes taip patogiau, nes gyventojas neveda apskaitos, nes jam neuždedamos įvairiausios biurokratinės prievolės deklaruoti pajamas ir išlaidas, kaupti čekiukus ir panašiai. Taip būdavo, bet daugiau taip nebebus. Gyventojo pajamų mokestis pradeda panėšėti į įmonių pelno mokestį. Ne tarifu, deja, bet užkraunama biurokratija, kurią reiks įveikti žmogui, norinčiam pasilengvinti pajamų mokesčio naštą.
Tad pradžia padaryta, ir iš gyventojo pajamų atimamų išlaidų ilgainiui tikrai bus daugiau. Štai gyventojų pajamų mokesčio įstatymui bebaigiant vos pirmuosius savo galiojimo metus, jau siūloma neapmokestinti gyventojų pajamų mokesčiu gyventojų įsigyto kompiuterinės įrangos vieneto su programine įranga ir (arba) interneto prieigos per metus. Siūlymas siejamas su naujausiu ekonominės mados klyksmu – informacinės visuomenės kūrimu. Teigiama, kad Lietuva atsilieka pagal kompiuterių skaičių, tad neapmokestinamas kompiuterių įsigijimas palengvintų kompiuterių įsigijimą ir padidintų elektroninių paslaugų vartojimą. Tikra tiesa, kad kompiuterių įsigijimą paskatintų. Dėl vartojimo – kažin, nes neapmokestintus kompiuterius greičiausiai įsigytų (atnaujintų turimus) tie, kurie jau yra vartotojai, o ne ketina tokiais tapti. Na, bet sutikime – visa, kas neapmokestinama, klesti ir auga, ir tuo reikia tik džiaugtis. Bet.
Bet „antrasis geriausias“ sprendimas, deja, tėra tik antrasis. Jis blogesnis nei buvęs investicijų neapmokestinimas įmonėse ir štai dėl kokių priežasčių. Visų pirma dėl to, kad visiškai neaiškiais kriterijais gyventojo daromas išlaidas suskirstomos į atimamas ir neatimamas iš apmokestinamų pajamų. Vienos gyventojo išlaidos tampa šaunios ir lengvos, o kitos nežinia kodėl pasmerktosios nešioti akmeninę pajamų mokesčio gyrę. O gal valstybė tokiu būdu vykdo socialinės paramos politiką, t.y. mokesčio nemokės tik neturtingieji? O ne – visos pajamų mokesčio privilegijuojamos išlaidos yra tipinės vidutines ar didesnes pajamas gaunančiųjų išlaidos. Ar apsidžiaugs žmonės, gavę tokius mokesčių atlaidus? Apsidžiaugs, žinoma, bet ne visi. Ne visi gyventojai tokių išlaidų turi, nes turi svarbesnių poreikių, bet jų įsigijimo išlaidos yra apmokestinamos. Žinoma, tikrai bus tokių, kurių apsisprendimą įsigyti laisvą nuo mokesčių prekę lems pasiūlyta mokesčių lengvata. Šis žmonių sprendimas labai nudžiugins tokių prekių ir paslaugų pardavėjus.
Tad ką iškeitėme į ką? Investicijų neapmokestinimo taisyklė buvo taikoma įmonėms. Toms, kurioms įprasta minusuoti išlaidas, vesti apskaitą, teikti deklaracijas, investuoti, įmonėms, kurios buvo akylai tikrinamos ir visi pažeidimai galėjo būti nesunkiai užkertami. Investicijų atėmimo taisyklė buvo vienoda visiems ir visam materialiam ilgalaikiam turtui. Taigi taisyklė savo vietoje ir minimaliai diskriminuojanti. Žinoma, taisyklė ne be ydų, bet galėjo būti tobulinama. Tačiau tobulinama nebuvo, o buvo panaikinta, suteikiant savotišką kompensaciją įmonėms – sumažintą pelno mokesčio tarifą. Ar džiaugiasi įmonės panaikinta lengvata ir mažesniu pelno mokesčio tarifu? Dažniausiai – ne, nes šiuo tarifu ir padidėjusiomis įplaukomis į biudžetą iš pelno mokesčio džiaugiasi Finansų ministerija.
Ką nauja tvarka davė gyventojams? Na, jie žinoma laukė, kad jiems bus sumažintas pajamų mokesčio tarifas, kuris yra daugiau nei dvigubai didesnis nei įmonių, o kur dar „Sodra“. Štai kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje pajamų mokesčio tarifai žymiai mažesni: Latvijoje – 25 procentai, Estijoje – 26 procentai. Estija, panaikinusi pelno mokestį, tuo neapsiribojo. Šiuo metu ji vykdo pajamų mokesčio reformą ir kasmet mažins pajamų mokestį 2 procentiniais punktais, kad 2006 metais pajamų mokestis siektų 20 procentų. Šiuo klausimu Estijoje visi sutaria, o kaimynai švedai išvadina Estiją maža grobikiška valstybe. Bene didžiausius mokesčius taikanti valstybė išvadina valstybę, nuolat mažinančią mokesčius, grobikiška. Keisti matavimo kriterijai, jei ne daugiau. Lietuvoje taip pat skaudžiai reaguojama į Estijos mokesčių reformą, stengiamasi sumenkinti jos sėkmę, pabrėžti smulkias nesėkmes ar sunkumus, kurių, žinoma, nepavyksta išvengti nė vienam, minančiam dar neišmėgintos reformos takus.
Tačiau Lietuvoje mokesčio tarifas buvo sumažintas įmonėms, o ne gyventojams. Žmonės tikrai nenorėjo įsikinkyti į alinantį pajamų deklaravimą, namų ūkio buhalterijos vedimą, mokesčių inspekcijos slenksčio mynimą ir visokią kitokią biurokratiją. Bet žmonės bus priversti į tai įsivelti, jei norės susimažinti mokesčio naštą ir pasinaudoti leidžiamais atskaitymais. Tačiau ne visi galės šia privilegija pasinaudoti, nes ne visoms žmonių išlaidoms ar investicijoms yra taikomi mokesčių atlaidai. Jie ir negali būti taikomi visoms išlaidoms, nes tai reikštų, kad apmokestinamos tik žmonių santaupos, o tai irgi nelogiška. Visa problemos šaknis ta, kad ne savo vietoje pats išlaidų minusavimas. Gyventojai – ne įmonės, ir ne visi jie užsiima ūkine komercine veikla. Labai daug jų gauna vos vienos ar dviejų rūšių pajamas ir nori gyventi be pareigų, kurias užkrauna valdžia. Kitaip tariant, žymiai sumažintas pajamų mokesčio tarifas būtų optimalus sprendimas ir žmogui, ir valdžiai. Bent jau nereiktų Mokesčių inspekcijai statyti naujo pastato Druskininkuose, kuriame bus sandėliuojamos popierinės gyventojų pajamų deklaracijos.
Labai tikėtina, kad kompiuterių įsigijimo išlaidas Seimas leis minusuoti, t. y. pritars Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektui. Ir gerai, nes gyventojams tikrai reikės kompiuterizuotis – namų ūkio buhalterija taps gana sudėtinga ir laiko reikalaujančia pareiga. Tik pasiūlymo išbaigtumo dėlei dar reikėtų leisti atimti popieriaus, rašalo ir transporto ar pašto išlaidas, kurias žmogus patirs į mokesčių inspekciją veždamas popierines deklaracijas apie įsigytus kompiuterius, nes elektroninės deklaracijos vis dar nelaikomos popieriui prilygstančiu dokumentu. Taip, nesuklydau, neš popierines deklaracijas, nors ir turės visas neapmokestintas galimybes tai padaryti elektroniniu būdu. Mat elektroninio raštingumo ir informacinio progreso šiandien labiausiai stokoja ne žmogus, bet valdymo institucijos.
