Vyriausybė Seimui jau pateikė 2007 metų valstybės biudžeto projektą. Jis parodo tikruosius Vyriausybės prioritetus ir atskleidžia valstybės valdymo, o nemaža dalimi ir visos ekonomikos, privalumus ir problemas.
Žiūrint į pateiktą projektą kyla dviprasmiškos mintys. Viena vertus, ekonomikos ir valstybės finansų padėtis šiandien valstybėje yra gera kaip niekad. Ekonomikos augimas išlieka stabilus, o tai valstybės pajamas per paskutinius penkerius metus padidino dvigubai. Beje, turint galvoje, kad sumažėjo nedarbas ir pradėjo rimtai kilti darbo užmokestis, biudžeto lėšų poreikis tam tikrose srityse turėjo gerokai sumažėti. Tarkime, socialinė apsauga, kuri pagal apibrėžimą finansuoja tuos, kurie neturi darbo, turėtų būti mažesnės apimties nedarbo mažėjimo (jeigu ne išnykimo) ir atlyginimų augimo metu. Augantys atlyginimai didina ne tik valstybės, bet ir socialinio draudimo biudžetą, kuris pagal dabartinius įsipareigojimus yra netgi perteklinis.
Kita vertus, šis aukso amžius greitai baigsis. Prognozuojamas ekonomikos augimo lėtėjimas yra dėsningas, jei nebus sukurti (o kol kas jie nėra sukurti) postūmiai ekonomikos augimui ateityje. Demografiniai pokyčiai lemia, kad vis mažiau dirbančiųjų turės išlaikyti vis daugiau senyvo amžiaus žmonių.
Atrodytų, kad būtent šis laikas yra aukso amžius daryti reformas, kurios padėtų sukurti sąlygas tolimesniam ekonomikos augimui, tačiau kurioms iki tol nebuvo sąlygų, o po to sąlygos bus vėl sunkesnės. Paminėsime keletą jų. Visų pirma tai valstybės skolos mažinimas. Kitaip nei šiaurinės kaimynės, Lietuva šiandien turi ir toliau planuoja deficitinį biudžetą. Tai reiškia, kad valstybė išleidžia daugiau nei surenka mokesčiais, o skirtumas finansuojamas ne iš kur kitur, kaip iš papildomo skolinimosi. Santykinė valstybės skola Lietuvoje nuo nulio 1990 metais sparčiai vejasi šiuo atveju visai nepageidautiną Europos vidurkį ir gerokai lenkia Latvijos ar Estijos valstybės skolą. Jau dabar beveik 700 milijonų litų kasmet sudarančios skolos aptarnavimo išlaidos ir toliau augs, o tai taps vis didesne našta, kurios nenusikratysi, net jei pritrūks pinigų mokytojų ar policininkų algoms.
Kita būtina reforma – mokesčių nuo darbo užmokesčio mažinimas (bendro gyventojų pajamų mokesčio tarifo spartesnis mažinimas ir „Sodros“ įmokų lubų įvedimas), kuris šiandien jau akivaizdžiai neišvengiamas norint, kad naujos investicijos ateitų į Lietuvą. Ne mažiau svarbus savalaikis laipsniškas socialinio draudimo sistemos transformavimas į privatų pensijų draudimą. Kol kas tai galima daryti augančios ekonomikos sąskaita. Vėliau teks daryti pensininkų sąskaita. Be abejo, šiandien puiki proga reformuoti ir daug kainuojančias, bet daug mažiau grąžos žmonėms duodančias švietimo ir sveikatos sistemas.
Deja, visos šios galimybės – „tik“ ekonominės ir socialinės. Kaip rodo 2007 metų biudžetas, ritmą diktuoja paprastam žmogui virtuali, tačiau valdžiai labiausiai rūpinti politinė realybė. Mažumos vyriausybės noras atlikti pageidavimų koncertą yra politiškai gal ir natūralus, nes priešingu atveju gresia per ankstyvas vyriausybės išmontavimas. Tačiau nederėtų pamiršti, kad pageidavimų koncertas tėra vestuvių muzikantų lygio repertuaro dalis. Norint savo darbą atlikti tikrai profesionaliu lygiu reikia imtis sudėtingesnių kūrinių. Šiandienos minimalus poreikis yra mokesčių mažinimas, deficitinio biudžeto atsisakymas ir struktūrinės sveikatos, švietimo ir pensijų sistemų reformos. Deja, nė vienas iš šių dalykų nėra numatytas kitais metais.
