R. Senavaitis. Honkongas: kas žvejų kaimą pavertė pasaulio finansų centru? (0)

made in honkongJungtiniai Arabų Emyratai tapo turtingi dėl gausių gamtos išteklių. JAV ir Didžioji Britanija, gali džiaugtis šimtmečius besitęsiančiomis laisvos prekybos tradicijomis ir milžiniška įtaka pasaulio politikai. Tačiau tarp laisviausių ir turtingiausių valstybių (ar miestų) yra ir tokių, kurios iš pažiūros neturi nieko – gamtos išteklių, didelės populiacijos, ar netgi laisvos žemės. Kas jie?

Honkongas pasaulio ekonominės laisvės indekse paskutinius septyniolika metų yra pirmoje vietoje. Nors anksčiau buvusi Britanijos kolonija nuo 1997 metų vėl priklauso Kinijai, miestas neprarado savo nepriklausomos dvasios ir ekonominės gerovės. Jo gyventojai yra vieni ilgaamžiškiausių žmonių pasaulyje. Vidutinė prognozuojama gyvenimo trukmė Honkonge yra 81,97 metų. Miestas taip pat gali pasigirti stulbinančiai dideliu milijonierių skaičiumi – net 8,5% visų namų ūkių gyvena bent vienas milijonierius. Tokį klestėjimą miestas pasiekė dėl itin mažų mokesčių, beveik nereguliuojamos prekybos ir minimaliai į gyvenimą besikišančios valdžios.

 „Geriau pasitikėti nematoma rinkos ranka, negu grubiais biurokratų pirštais“

Hong KongHonkongo  istorija prasideda 1841 metais, kai Britanijos imperija dabartinio uosto vietoje įkūrė karinę bazę savo laivynui. Iki to, šioje vietoje buvo tik žymės žemėlapyje nevertas žvejų kaimelis. Didžiausiai to meto imperijai tai pasirodė kaip vertingas uostas prekybos kelyje tarp Kinijos, Indijos ir Didžiosios Britanijos salų. 1898 metais britų vyriausybė pasirašė 99 metų trukmės nuomos sutartį su Kinijos imperatoriumi ir Honkongą pavertė laisvuoju uostu – jame leido prekiauti be jokių apribojimų bei importo ar eksporto mokesčių. Miestas buvo rami užuovėja nuo Kinijoje XX a. pradžioje siautusių negandų. Taip Honkonge gyventojų padaugėjo nuo 7500 1841 metais iki 1,75 milijonų 1947-aisiais.

Honkongo klestėjimas prasidėjo 1961-71 metais, kai kolonijos finansų sekretoriumi buvo paskirtas seras Johnas Cowperthwaite‘as. Griežtas laisvos rinkos gynėjas nusprendė, kad vienintelis būdas atnešti ekonominę gerovę jo valdomam miestui buvo sumažinti valstybės kišimąsi į visas ekonominio gyvenimo sritis.

Mokesčiai buvo sumažinti iki 15%, buvo užtikrintas valiutos stabilumas ir panaikintos bet kokios lengvatos visoms verslo sritims. Visi turėjo žaisti pagal vienodas taisykles. Iš darbo taip pat buvo atleisti devyni iš dešimties valstybės pareigūnų. Seras Johnas Cowperthwaite‘as išgarsėjo dviem principais: „geriau pasitikėti nematoma rinkos ranka, negu grubiais biurokratų pirštais“ ir „jei su besivystančiu verslu elgsiesi atlaidžiai kaip su augančiu vaiku, jis taip ir neišaugs iš vaikystės.“. Verslininkams to ir tereikėjo, vienodų, sąžiningų veikimo sąlygų ir laisvės nuo biurokratinių apribojimų. Gyventojų skaičius išaugo daugiau nei tris kartus – mieste dabar gyvena 7,7 milijonų žmonių, o bendras vidaus produktas tarp 1961 ir 1997 metų išaugo net 180 kartų.

Plastikinės gėlės padėjo pamatus aukštosioms technologijoms

wire fu_2#£¨Éç»á£©£¨2£©ÍþÑÇÌåÑéÏîÄ¿Â仧À¥Ã÷ ÓοͿÉÌåÑé¡°·É¡±µÄ¸Ð¾õ

Miesto verslininkai iš pradžių specializavosi pigių, masinės produkcijos gaminių gamyboje. „Made in Hong Kong“ ženklas žymėjo milijonus pigių ir abejotinos kokybės gaminių – drabužių, žaislų, pigių laikrodžių ir kitų niekučių.  Tačiau šiose industrijose uždirbti pinigai padėjo vystyti aukštųjų technologijų pramonę ir vis besiplečiantį ir daugiau laivų aptarnaujantį uostą. Šiuo metu daugiau laivų aptarnauja tik Niujorko ir Roterdamo uostai. Vidutiniškai per dieną čia aptarnaujami 600 laivų.

Tačiau garsiausias Honkongo eksportas – kung fu filmai. Čia juos filmuoti tiesiog buvo pigiau nei bet kur kitur. Kadangi norint sukurti filmą nereikėjo didelių išlaidų, savo idėjas galėjo įgyvendinti ir drąsiausi bei inovatyviausi režisieriai. Šiuose filmuose išgarsėjo tokios žvaigždės kaip Briusas Lee ir Jackie Chanas. Aišku, filmuojamuose veiksmo ir kovos menų filmuose viskas labai stilizuota, o herojų žygdarbiai dažnai prasilenkia su realybe – kovos scenos vyksta ore ar ant pastatų stogų bei sienų. Dėl nesaikingo ir visiškai nerealaus akrobatinių triukų naudojimo šie filmai jau dažnai vadinami ne kung fu, bet wire fu (angl. wire – laidas; kad galėtų kovoti ore, aktoriai specialiomis virvėmis kabinami ore). Honkongo kino stilius įkvėpė tokius režisierius kaip Quentiną Tarantino ir „Matricos“ kūrėjus Laną bei Andy Vachovskius. Vienas garsiausių Honkongo režisierių Johnas Woo net buvo pakviestas kurti filmo „Misija neįmanoma“ antrą dalį.

Honkongo siūlomos galimybės traukė lyg magnetas

Didelė dalis Honkongo gyventojų buvo imigrantai iš komunistinės Kinijos ir kitų Azijos šalių. Imigrantai šiame mieste saugumo ir socialinių garantijų neieškojo ir nesitikėjo, tačiau matė galimybę savo rankomis susikurti geresnę ateitį. Dauguma neseniai į miestą įsikėlusių žmonių pradėjo nuo pačių paprasčiausių darbų gamyklose ar pardavinėdavo maistą gatvėse. Net turtingiausias Azijos žmogus, Li Ka-shing‘as savo karjerą čia pradėjo dirbdamas plastikinių gėlių gamykloje.

Dauguma imigrantų iš pradžių gyveno labai skurdžiomis sąlygomis, tačiau kiekvienas čia galėjo tikėtis pakilti iš skurdo. Honkonge netgi buvo įsikūrusi teritorinė anomalija – Kowloon aptvertasis miestas. Tai buvo kvartalas, kuris po 1898 metų sutarties nepriklausė nei Kinijai, nei didžiajai Britanijai. Jame nebuvo oficialios policijos ar greitosios pagalbos, tačiau klestėjo nelegalūs gydytojai ir dantistai, kurių paslaugomis mielai naudodavosi ir neturtingesni Honkongo gyventojai. Beveik kiekvienas butas dieną pavirsdavo maža gamykla. Prieš kvartalo nugriovimą, čia buvo apsistoję 50 tūkst. gyventojų, o jų tankis buvo toks didelis, kad viename kvadratiniame kilometre gyvendami taip pat susispaudę būtų galėję sutilpti beveik du milijonai gyventojų.  Šiame chaotiškame kvartale įsikurdavo nemažai į Honkongą atvykstančių imigrantų. Tai, kad žmonės pasiryždavo jame gyventi, parodo kaip jie siekė laisviausio pasaulyje miesto teikiamų galimybių.

Sugrąžinus Honkongą Kinijai laisvės eksperimentas baigiasi

1997 metų birželio 30 dienos vidurnaktį Honkongas vėl tapo Kinijos Liaudies Respublikos dalimi. Miestas vis dar išsaugojo autonominio regiono statusą – jame netaikomi Kinijos mokesčiai, išsaugotas stabilus Honkongo doleris, o vietos verslininkai vis dar netrukdomai gali veikti.

Tačiau didysis laisvės eksperimentas jau baigiasi: pirmą kartą įvedami visuotiniai mokesčiai. 15% pajamų mokestį anksčiau mokėdavo tik per metus uždirbantieji daugiau nei 100 tūkst. Honkongo dolerių (tai atitiktų 33 tūkst. litų). Ketinama įvesti minimalų atlyginimą, darbo valandų apribojimą ir kitus Vakarų šalyse įprastus reguliavimus. Dėl to, kad nebuvo visų šių dalykų, dėl laisvo, nuo konkurencijos nesaugomo ir be reikalo neribojamo verslo, Honkongas tapo turtingiausiu ir laisviausiu miestu pasaulyje. Jis geresnio, laimingesnio ir laisvesnio gyvenimo galimybe traukė milijonus Azijos ir pasaulio šalių gyventojų ir buvo puikiu pavyzdžiu komunistinei Kinijai, ko galima pasiekti leidžiant žmonėms ir verslininkams netrukdomai ir laisvai dirbti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

nineteen − fourteen =