Pozicija. Dėl kompensacinio mokesčio autoriams | Lietuvos laisvosios rinkos institutas

Tęsdamas veiklą vienoje iš strateginių – mokesčių politikos – sričių, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) išnagrinėjo šiuo metu Seime svarstomą naujos redakcijos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo projektą ir pateikė savo išvadas dėl numatomo įvesti kompensacinio mokesčio autoriams. Tai mokestis, surenkamas apmokestinus įvairias laikmenas, į kurias yra galimybė kopijuoti autorių kūrinius ir įrangą, turinčią atgaminimo funkciją (garso ir vaizdo grotuvai, vaizdo kameros, telefonai, kopijavimo ir fakso aparatai ir pan.), ir paskirstomas autoriams, kurie dėl jų kūrinių kopijavimo patiria žalą.

Išnagrinėjęs projekto 20 ir 23 straipsnius, kuriuose kalbama apie kompensacinio mokesčio įvedimą, LLRI mano, jog siūlomas žalos kompensavimo mechanizmas negina autorių teisių nuo jų pažeidinėjimo ir nėra atgrasantis nuo pažeidinėjimų, kaip to reikalauja Europos Sąjungos reikalavimai šiam mokesčiui. Toks apmokestinimas, anot instituto, būtų netiesioginis piratavimo legalizavimas, kai atgaminti kūrinius tampa legalu, nes už teisę tai daryti jau yra sumokėta (apmokestinant įrangą), ir atvirkščiai – visos privačiai taikomos priemonės prieš piratavimą taptų teisiškai kvestionuotinos.

Projekte siūlomas mechanizmas neproporcingas, nes negalima tiksliai apskaičiuoti, kas ir kokią tiksliai žalą patiria, o patiriama žala yra hipotetinė. Be to, dėl dalies Lietuvos gyventojų, linkusių atgaminti autorių kūrinius, mokėti turėtų visos biudžetinės įstaigos, verslo atstovai, privatūs vartotojai, perkantys apmokestintus produktus, kurių pagrindinė funkcija ir paskirtis nėra kūrinių atgaminimas.

LLRI atkreipia dėmesį, jog ES Direktyva 2004/48/EB nereikalauja tokio pobūdžio kompensacinio mechanizmo, koks siūlomas projekte. Direktyvoje nurodyta, kad valstybė pati pasirenka būdą, jei jo reikia. Tuo naudojasi, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, kur neplatinimo reikmėms atgaminami kūriniai nėra įvardijami kaip žalingi autoriams, tad ir kompensacinio mokesčio nėra.

Dar daugiau, toks mokestis įvežantiems produktus į Lietuvos teritoriją niekuo nesiskiria nuo importo muito mokesčio, kurio bendroje ES rinkoje neturėtų būti.

LLRI nuomone, alternatyva kompensaciniam mokesčiui galėtų būti patiems autoriams palikta teisė spręsti, ar leisti ar drausti atgaminti jų kūrinius. Kai autorius leidžia atgaminti savo kūrinius, neturėtų būti jokių apribojimų tokiam leidimui. O tuo atveju, kai draudžia atgaminti, įstatymas neturėtų nepaisyti tokio draudimo. Tam, kad apsaugotų savo kūrinį nuo atgaminimo, autorius turėtų teisę diegti technines apsaugos priemones, neleidžiančias atgaminti kūrinio.

Kadangi yra tikimybė, jog vartotojai gali nepaisyti autorių draudimo ir apeiti technines priemones, įstatymas turėtų numatyti, jog draudžiamo atgaminti kūrinio vienos kopijos pasidarymas ne platinimo reikmėms nėra žalingas ir neturėtų būti baudžiamas.

Toliau pristatome išsamias LLRI išvadas, kurios 2006 m. vasario mėnesį buvo pateiktos Informacinės visuomenės plėtros komitetui prie LRV, Vyriausybės kanceliarijos Informacinės visuomenės skyriui, Ūkio ministerijai, Švietimo ministerijai, Seimo Teisės ir teisėtvarkos, Informacinės visuomenės plėtros bei Švietimo, mokslo ir kultūros komitetams, politinėms frakcijoms Seime, asociacijai „Infobalt“ ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijai (LATGA-A).

Įvadas

Nuo 2004 metų sausio 1d. įsigaliojusio naujos redakcijos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 20 ir 23 straipsniuose, motyvuojant būtinybę suderinti Lietuvos teisės aktus su ES Direktyva (2001/29/EB) dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo, pirmą kartą buvo įtvirtintas kompensacinis mokestis autoriams už žalą, patiriamą dėl jų kūrinių atgaminimo. Tai mokestis, surenkamas apmokestinus įvairias laikmenas, į kurias yra galimybė kopijuoti autorių kūrinius ir reprografinę įrangą (kopijavimo aparatus), ir paskirstomas autoriams, kurie dėl jų kūrinių kopijavimo patiria žalą.

Praėjusių metų pabaigoje Vyriausybei buvo pristatytas naujas ATGTĮ projektas, kurio 20 ir 23 straipsniuose buvo siūloma išplėsti apmokestinamų produktų sąrašą (apmokestinti ne tik laikmenas, į kurias atgaminami autorių kūriniai, bet ir įrenginius, turinčius atgaminimo funkciją) taip atlyginant teisių turėtojams žalą „dėl masinio kopijavimo asmeniniais tikslais“[1]. Nors Vyriausybės pasitarime nuspręsta kol kas išbraukti nuostatas dėl 20 ir 23 straipsnių pakeitimo, Seimo narių iniciatyva yra pasiūlyta įtraukti šiuos straipsnius į Įstatymo projekto svarstymą.

Šios medžiagos tikslas – išanalizuoti kompensacinio mokesčio surinkimo mechanizmą, jo pagrįstumą, išsiaiškinti tokio mokesčio trūkumus ir galimas alternatyvas.

Visų pirma bus pristatyta šiuo metu galiojanti kompensacinio mokesčio sistema ir projekto iniciatorių pasiūlymai. Po to bus analizuojama ir tokio apmokestinimo schema, ir jo iniciatorių argumentai. Galiausiai bus pateiktos apibendrinančios išvados ir alternatyvos.

Dabartinė situacija ir nagrinėjami pasiūlymai

Pagal šiuo metu galiojančio ATGT įstatymo 20 straipsnį visoms importuojamoms laikmenoms taikomas 6 proc. mokestis nuo importo kainos arba, jei produktas gaminamas vidaus rinkoje, – nuo sandėlio kainos. Apmokestinti laikmenas nuspręsta remiantis tuo, kad asmeninėms reikmėms autorių darbai kopijuojami būtent į šias laikmenas. Remiantis tais pačiais argumentais nuspręsta apmokestinti ir kietuosius kompiuterių diskus, diskasukius nors pastarieji yra būtina įranga tam, kad kompiuteris galėtų funkcionuoti.

Aiškinamajame rašte siūloma išbraukti kietuosius kompiuterių diskus ir apmokestinti laikmenas ne 6 proc., o 3 proc. mokesčiu. Tačiau iki 3 proc. mokesčiu numatoma apmokestinti ir visą įrangą, kuri turi teorinę galimybę atgaminti autorių kūrinius.

23 straipsnyje numatytas atlyginimas autoriams už patiriamą žalą dėl reprografiniu (reprografijos) ar kitu būdu ant popieriaus daromų kopijų. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą už kūrinių atgaminimą reprografijos būdu (fotokopijavimo ar kitu panašiu būdu popieriuje) autoriai ir leidėjai turi teisę gauti tam tikrą atlyginimą, kurį moka asmenys, teikiantys mokamas reprografinio atgaminimo paslaugas.

Siūloma keisti galiojančią tvarką įvedant 3 proc. mokestį nuo reprografinio atgaminimo įrangos kainos, kurį mokės įrangos gamintojai ir importuotojai. Verta pastebėti, kad mokestis, surenkamas iš asmenų, teikiančių mokamas reprografinio atgaminimo paslaugas, nepanaikinamas.

Lentelėje pateikiami šiuo metu taikomi mokesčiai ir du Kultūros ministerijos pasiūlyti variantai, kurių patvirtinimą Vyriausybė kol kas atidėjo:

Apmokestinamas produktas	2003 m. (šiuo metu galiojanti) ATGTĮ redakcija	I-as ATGTĮ pakeitimo ir papildymo projektas	II-as ATGTĮ pakeitimo ir papildymo projektas
Garso bei vaizdo laikmenos: garso įrašų kasetės, vaizdajuostės, kitos vartotojų reikmėms skirtos magnetinės juostos; magnetiniai diskai; optiniai ir magnetiniai-optiniai diskai (mini diskai, CD-R, CD-RW, DVD-R, DVD±RW/RAM, BlueRay (angl. k.) ir analogiški); kitos parengtos naudoti neįrašytos garso įrašų, vaizdo įrašų arba informacijos laikmenos; daugkartinio įrašymo flash (angl. k.) atminties kortelės ir diskai; daugkartinio įrašymo informacijos laikmenos su USB, Firewire (angl. k.) ar panašia jungtimi.	6 proc.	3 proc.	Iki 6 proc.
Kompiuterio funkcijas palaikanti įranga, priskirta prie laikmenų: kompiuterių kietieji diskai, diskasukiai, archyvavimo juostelės, kurie yra techninė įranga, kurios tiesioginė paskirtis – kompiuterio funkcionavimo užtikrinimas, techninės ir profesinės informacijos saugojimas ir archyvavimas.	6 proc.	–	–
Įranga: multimedia įrenginiai; garso ir vaizdo įrašų grotuvai su įrašymo funkcija; vaizdo kameros (išskyrus foto kameras); mobilūs telefonai su garso ar vaizdo įrašo įrašymo ir atgaminimo funkcija; žaidimų konsolės; kiti daugiafunkciniai įrenginiai, leidžiantys garso, vaizdo ar informacijos įrašymą ir atgaminimą; programinė įranga, kurios pagrindinė funkcija yra garso, vaizdo ar informacijos įrašymas į laikmenas (išskyrus programinę įrangą, kuri įrašo laikinas garso, vaizdo ar informacijos kopijas skirtas garso, vaizdo įrašų ar informacijos atkūrimui ar įprastiniam naudojimui).	–	Iki 1 proc.	Iki 3 proc.
Reprografijos įranga: kopijavimo aparatai	Mokamas kopijavimo paslaugas teikiančios įmonės moka metinę įmoką už kopijavimo aparatą, kurios dydis priklauso nuo kopijavimo aparato techninių duomenų bei paslaugų teikimo vietos (pvz., kuo arčiau mokymo įstaigos, tuo įmoka didesnė).
Reprografijos įranga: kopijavimo aparatai, fakso aparatai, daugiafunkciniai įrenginiai, turintys reprografinio atgaminimo funkciją. Reprografinio atgaminimo įranga nelaikoma fotografijos įranga.	–	Gamintojai, importuotojai iki 3 proc.	Gamintojai, importuotojai iki 3 proc.
Kompiuterinė reprografijos įranga: skaneriai, spausdintuvai		Gamintojai, importuotojai iki 3 proc.	–

Dėl kompensacinio mokesčio tikslingumo ir argumentų pagrįstumo

Viešose diskusijose siūlymas pakeisti 20 ir 23 ATGTĮ straipsnius motyvuojamas tuo, jog:

1. Būtina suderinti šias Įstatymo normas su ES direktyva;

2. Dauguma ES šalių taiko tokį kompensacinio mokesčio mechanizmą, kai žala kompensuojama apmokestinant ir laikmenas, ir įrangą;

3. Tai vienas iš būdų kovoti su piratavimu;

4. Pagal LATGA skaičiavimus surenkamų pinigų neužtenka tam, kad būtų tinkamai kompensuojami autorių patiriami nuostoliai;

5. Teisingiau, kai kompensacija autoriui priklauso ir nuo įrenginių, atgaminančių kūrinius, o ne tik nuo laikmenų, kuriose jie talpinami.

Panagrinėkime kiekvieną iš šių argumentų atskirai.

1. Būtina suderinti šias Įstatymo normas su ES direktyva

Po to, kai 2003 metais buvo patvirtinta nauja ATGTĮ redakcija, ES pasirodė dar dvi direktyvos[2], su kuriomis reikėjo suderinti Lietuvoje galiojusius įstatymus. Tačiau mus dominančius 20 ir 23 straipsnius, kuriuose ir yra įtvirtintas kompensacinio mokesčio mechanizmas, siekiama koreguoti remiantis ES direktyva 2001/29/EB, su kuria įstatymas, jau buvo suderintas 2003 metais.

Taigi, viešose diskusijose vartojamas argumentas, jog pakeitimų 20 ir 23 ATGTĮ straipsniuose reikalauja būtinybė suderinti juos su ES Direktyva yra nepagrįstas.

Sprendimas apmokestinti laikmenas ir įrangą tam, kad būtų surenkama kompensacija autoriams, grindžiamas ES direktyvos 2001/29/EB 5 straipsniu. ES direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnis teigia, jog valstybės garantuoja autoriams teisę leisti arba uždrausti atgaminti jų kūrinius. Tačiau direktyvos 5 straipsnis teigia, jog valstybės gali (bet ne privalo) numatyti išimtis ar apribojimus, kai atgaminama asmeniniam naudojimui ir atgaminantys fiziniai asmenys nesiekia komercinių tikslų.

Taigi, net jei autoriai uždraudžia atgaminti jų kūrinius, ATGT įstatyme paliekama teisė pasidaryti vieną to kūrinio kopiją asmeniniam naudojimui (58 str. 2d.). Už šį, savavališką, autorių išreikšto draudimo atgaminti jų kūrinius nepaisantį valdžios leidimą, savavališkai įvedamas mokestis, turintis kompensuoti patiriamą tariamą žalą.

Įvedant kompensacinį mokestį turi būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes. Tais atvejais, kai teisių turėtojai kokia nors kita forma jau yra gavę atlyginimą, pvz., licencinio mokesčio dalį, galima netaikyti jokio specialaus ar atskiro mokėjimo. Nustatant tinkamos kompensacijos dydį turėtų būti atsižvelgiama į šioje direktyvoje nurodytų techninės apsaugos priemonių naudojimo laipsnį. Tam tikrose situacijose, kai žala teisių turėtojui yra minimali, gali nebūti ir jokio įsipareigojimo dėl atlyginimo.

Taigi, valstybė narė neprivalo taikyti Direktyvoje išvardintų išlygų ir apribojimų autorių teisei leisti arba drausti atgaminti jų kūrinius. Be to, Direktyva numato tik būtinybę kompensuoti autoriams padaromą žalą[3]. Tačiau priemonių, būtinų šiai žalai kompensuoti, nustatymas yra paliekamas kiekvienos valstybės kompetencijai, atsižvelgiant į žalos mastą ir naudojamas technines priemones.

2. Dauguma ES šalių taiko tokį kompensacinio mokesčio mechanizmą, kai žala kompensuojama apmokestinant ir laikmenas, ir įrangą

Europos Sąjungoje trys valstybės (Airija, Didžioji Britanija ir Liuksemburgas) nerenka kompensacinio mokesčio apmokestinant laikmenas ar įrangą. Didžiojoje Britanijoje atgaminimas asmeninėms studijoms nelaikomas komercinio pobūdžio, tad nelaikomas žalingu. Ir tai neprieštarauja ES Direktyvai.

Projekto iniciatoriai argumentuoja tuo, jog likusios ES valstybės renka tokius mokesčius. Tačiau tai dar nereiškia, jog tokia praktika yra teisinga, nes kopijų darymas ne komerciniais ir ne platinimo tikslais negali būti žalingas.

Taigi, nors dauguma ES šalių vienokiu ar kitokiu būdu renka kompensacinį mokestį, bet tai daro ne visos ES šalys ir, kaip minėta, ES teisė neįpareigoja to daryti.

3. Kompensacinis mokestis yra vienas iš būdų kovoti su piratavimu

Viešose diskusijose girdėtas argumentas, jog įvedus kompensacinį mokestį bus žymiai griežčiau kovojama su įvairios piratinės produkcijos gamintojais ir platintojais, efektyviau saugomos ir ginamos autorių teisės[4]. Tačiau kokiu būdu kompensacinis mokestis prisidėtų prie kovos su piratavimu, niekas nedetalizuoja.

Realybėje įvedus mokestį įvyksta priešingai: apmokestinant laikmenas ir įrangą netiesiogiai legalizuojamas piratavimas. Pavyzdžiui, apmokestinus atgaminimo funkciją turinčią įrangą diskutuotinas taps draudimas įsinešti tokią įrangą į koncertus, teatro renginius, filmų peržiūras ir pan., nes apmokestintos įrangos įsigijimas netiesiogiai suteikia teisę pasidaryti vieną bet kurio renginio įrašą. Galimybė daryti tokių renginių įrašus tikrai prisidės prie piratavimo masto išaugimo.

Kompensacinį mokestį turinčiose valstybėse jau yra žinoma ir teismų praktika, kuomet neteisėtomis buvo pripažintas techninių priemonių, ribojančių kopijavimą, naudojimas, nes tai atima iš vartotojo galimybę pasidaryti kopiją, už kurią jis jau neva sumokėjo. Tokiu būdu yra griaunama viena iš pagrindinių priemonių kovoje su piratavimu – techninių apsaugos priemonių diegimas.

Kompensacinis mokestis kaip priemonė labiau tinkama ne siekiant pažaboti piratavimą, o kompensuoti jo padarytus nuostolius. Tačiau kompensacinio mokesčio tikslas yra kompensuoti žalą, susijusią su teisėtu atgaminimu, ir iš principo negali būti siejamas su piratinės – nelegalios veiklos padarinių kompensavimu.

Tad kompensacinis mokestis paskatins piratavimą.

4. Pagal LATGA skaičiavimus surenkamų pinigų neužtenka tam, kad būtų tinkamai kompensuojami autorių patiriami nuostoliai

2004 m. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacija (LATGA) surinko 9,8 mln. Lt. autorinio atlyginimo. Iš jų užsienio autoriams pervesta beveik 2 mln. Lt., o Lietuvos autoriams 3,6 mln. Lt. Dar beveik 2 mln. įvardijami kaip dar nepaskirstytas, neišmokėtas atlyginimas. Kino rėmimo programoms tenka nuo 500 iki 525 tūkst. Lt (25 procentai surinktos atlyginimo sumos nuo audiovizualinių laikmenų). Nėra jokio pagrindo teigti, kad toks lėšų paskirstymas atitinka ar iš principo gali atitikti realią ar menamą autorių patiriamą žalą.

Net 2 mln., o tai yra beveik 25 proc. surenkamos sumos, skiriama administracinėms išlaidoms padengti. Tai reiškia, jog įstaigos administravimas yra nepalyginamai brangus, ir tai, kad įstaiga yra suinteresuota tiek didinti įplaukiančią sumą, tiek neprarasti būtinybės administruoti kompensacinio mokesčio surinkimą ir paskirstymą.

Už kūrinių atgaminimą renkamas kompensacinis mokestis kol kas sudaro apie 2-3 mln. Lt. Jei būtų apmokestinti mobilūs telefonai, vien juos pirkdami vartotojai autoriams sumokėtų dar apie 9 mln. Lt. O apmokestinti ruošiamasi ne tik mobiliuosius telefonus, tad naujai surenkamų pajamų paskirstymo teisingumo klausimas taps dar svarbesnis.

Pagal sociologines apklausas tik apie 14 proc. 15-74 metų amžiaus žmonių yra linkę daryti asmenines kopijas. Remiantis šiais sociologiniais tyrimais apskaičiuota, kad tie 14 proc. 15-74 metų amžiaus gyventojų per metus pasidaro 10 127 357 kopijas, kurių vertė – virš 2,18 mlrd. Lt. Verta pabrėžti, jog į tuos 14 proc. įeina ir tie, kurie asmenines kopijas daro nelegaliai, iš nelegalių šaltinių. Taigi, tokių, kurie nepažeisdami įstatymo pasidaro vieną legaliai įsigyto kūrinio kopiją savo asmeninėms reikmėms lieka dar mažiau, tad patiriamos žalos mastas yra minimalus.

Taip pat atliekant šiuos skaičiavimus legaliai įsigyto kūrinio kopija įvertinta originalo kaina, kurią vartotojas jau yra sumokėjęs. Tačiau jau legaliai įsigyto kūrinio kopijos vertė negali būti tokia kaip ir originalaus kūrinio, nes negalime teigti, jog nesant galimybei pasidaryti įsigyto kūrinio kopiją būtų nupirktas papildomas originalaus kūrinio vienetas.

Apskaičiuoti, kokią žalą patiria autoriai dėl to, kad yra daromos asmeninės kopijos, yra neįmanoma. Dar labiau neįmanoma apskaičiuoti, kurie autoriai ir kokios vertės žalą patiria. Tad nors apskaičiuota teorinė suma ir didelė, būtina pabrėžti, jog šie skaičiai tik teoriniai, nes negalima nustatyti, kiek žmonių ir kaip dažnai kopijuoja legaliai įsigytus kūrinius, nesiekdami jų platinti.

O siekiant teisingesnės kompensacijos vertėtų pagalvoti apie papildomą originalių kūrinių apmokestinimą, taip už teisę atgaminti kūrinį susimokant jį įsigijus.

Įstatyme numatyta, jog šį kompensacinį mokestį moka gamintojai ir asmenys, įvežantys laikmenas arba įrangą į Lietuvos teritoriją. Įvežamos įrangos apmokestinimas tolygus importo muitui, kurių bendroje ES rinkoje neturėtų būti. Be to, jei įranga nuperkama ES valstybėje, kurioje jau yra kompensacinis mokestis, renkamas iš įrangos gamintojų, ir perparduodama Lietuvoje, tai neišvengiama ir dvigubo apmokestinimo.

Tačiau savaime suprantama, kad galutiniai kompensacinio mokesčio mokėtojai yra vartotojai, t.y. visi, kurie pirks laikmenas ar techninę įrangą. Vartotojai – tai verslo sektorius, kuris daug investuoja į technologijos, kurios būtinos veiklai plėsti ir vykdyti, biudžetinės įstaigos, pagrindinės įrangos pirkėjos, kurios kompensacinį mokestį sumokės iš valstybės biudžeto, t.y. už mokesčių mokėtojų pinigus, ir privatūs asmenys, nepatenkantys tarp dalies žmonių, darančių kopijas, per metus sumokės nepaprastai didelę sumą, kuri galėjo būti išleista perkant jų kūrinius, investuojant į naujų technologijų diegimą ir pan., tam, kad būtų kompensuoti tariamai prarasti autorių pinigai.

Teigti, jog surenkamo mokesčio neužtenka, nėra teisinga, nes patiriama žala yra hipotetinė; mes neturime jokio pagrindo teigti, jog negalėdami pasidaryti kopijų, žmonės vietoj to papildomai pirktų originalius kūrinius. Numatoma apmokestinti asmenis, kurių veikla nėra susijusi su kūrinių atgaminimu, todėl darytina vienareikšmė išvada, kad mokestis yra per didelis ir numatomas dar nepagrįstai didinti. Toks mokestis yra subsidija autorių teisių subjektų verslui ir nėra jokio pagrindo teigti, kad ji per maža.

5. Teisingiau, kai kompensacija autoriui priklauso ir nuo įrenginių, atgaminančių kūrinius, o ne tik nuo laikmenų, kuriose jie talpinami

Techninės įrangos apmokestinimas grindžiamas tuo, kad jos pagalba gali būti atgaminami kūriniai. Tad teigiama, jog įrangos apmokestinamas yra teisingesnis būdas užtikrinti deramą kompensaciją autoriams nei vien tik dabar galiojantis laikmenų apmokestinimas.

Tačiau tokių įrenginių kaip buitinė vaizdo kamera ar mobilusis telefonas pagrindinė funkcija nėra kūrinių atgaminimas, o tokie įrenginiai kaip kopijavimo ar fakso aparatai yra būtini efektyviam, tiek biudžetinės įstaigos, tiek privačios įmonės, darbui užtikrinti.

ATGTĮ numatoma, jog perkant apmokestintus produktus profesinėms reikmėms kompensacinis mokestis gali būti susigrąžintas. Tačiau Vyriausybės nutarime teigiama, jog sumokėtą mokestį susigrąžinti galima tada, kai laikmenos ir įrenginiai įsigyjami žmonių su negalia reikmėms arba įmonių, užsiimančių autorių kūrinių įrašymu, transliavimu ir pan. reikmėms.

Galimybė susigrąžinti sumokėtą kompensacinį mokestį, jei siekiama mokesčio tikslumo, turėtų būti užtikrinta ir visoms kitoms įstaigos ir įmonėms, nes kūrinių atgaminimas yra privatus, pavienių asmenų, o ne įstaigų, institucijų ar įmonių vykdoma veikla. Tokiu atveju visos įstaigos ir įmonės, perkančios laikmenas ar įrenginius, neturėtų mokėti papildomo mokesčio arba turėtų būti sudaryta sistema, kaip tas mokestis galėtų būti grąžinamas. O tai, savaime suprantama, reiškia papildomus kaštus ir mokesčių surinkimą kontroliuojančioms įstaigoms, t.y. mokesčių mokėtojams, ir siekiantiems susigrąžinti mokesčius.

Taigi teigti, jog įrangos apmokestinimas yra teisingesnis sprendimas, nėra tikslu, nes pagrindiniai įvairios įrangos pirkėjai ir naudotojai yra valstybinės įstaigos, verslo įmonės, kurioms įranga yra būtina efektyviam veiklos vystymui, o ne kūrinių atgaminimui ir kurioms nesuteikiama teisė susigrąžinti sumokėtą kompensacinį mokestį.

Išvados

Kompensacinis apmokestinimas pasižymi tokiais pagrindiniais trūkumais:

1. Žalos kompensavimo mechanizmas negina autorių teisių nuo jų pažeidinėjimo. Jis nėra atgrasantis nuo pažeidinėjimų. Juo labiau tai visiškai ignoruoja autorių išreikštą norą leisti arba neleisti atgaminti jo kūrinius. Toks apmokestinimas yra ir netiesioginis piratavimo legalizavimas, kai atgaminti kūrinius tampa legalu, nes už teisę tai daryti jau yra sumokėta, ir atvirkščiai – visos privačiai taikomos priemonės prieš piratavimą tampa teisiškai kvestionuotinos.

2. Šis mechanizmas neproporcingas, nes negalima tiksliai apskaičiuoti, kas ir kokią tiksliai žalą patiria, o patiriama žala yra hipotetinė. Kompensacinis mokestis kaip priemonė yra labai suvaržanti, eikvojanti daug administracinių ir privačių lėšų.

3. Tokia kompensavimo sistema neproporcinga dar ir dėl to, jog dėl dalies Lietuvos gyventojų, linkusių atgaminti autorių kūrinius, mokėti turėtų visos biudžetinės įstaigos, verslo atstovai, privatūs vartotojai, perkantys apmokestintus produktus, kurių pagrindinė funkcija ir paskirtis nėra kūrinių atgaminimas.

4. ES Direktyva nereikalauja tokio pobūdžio kompensacinio mechanizmo. Direktyvoje nurodyta, kad valstybė pati pasirenka būdą, jei jo reikia. Tuo naudojasi, pavyzdžiui, Didžioji Britanija, kur neplatinimo reikmėms atgaminami kūriniai nėra įvardijami kaip žalingi autoriams, tad ir kompensacinio mokesčio nėra.

5. Toks mokestis įvežantiems produktus į Lietuvos teritoriją niekuo nesiskiria nuo importo muito mokesčio, kurio bendroje ES rinkoje neturėtų būti.

ES Direktyvoje 2004/48/EB teigiama, jog priemonės autorių teisėms ginti turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Tuo tarpu ši ATGT Įstatyme įtvirtinta kompensacinė priemonė nėra nei atgrasanti, nei proporcinga.

Alternatyva kompensaciniam mokesčiui

Leisti ar drausti atgaminti kūrinius turi spręsti patys autoriai

Kadangi ES direktyva garantuoja autoriams teisę leisti arba uždrausti atgaminti jų kūrinius, ATGTĮ turėtų ne tik garantuoti tas pačias teises autoriams, bet ir paisyti jų sprendimo – leisti arba drausti atgaminti jų kūrinius.

Kai autorius leidžia atgaminti savo kūrinius, neturėtų būti jokių apribojimų šiam leidimui. O tuo atveju, kai draudžia atgaminti, įstatymas neturėtų nepaisyti tokio draudimo. Tam, kad apsaugotų savo kūrinį nuo atgaminimo, autorius turėtų teisę diegti technines apsaugos priemones, neleidžiančias atgaminti kūrinio.

[1] Kultūros ministerijos paruošta „Autorių teisių ir gretutinių teisių apribojimo, susijusio su kūrinių atgaminimu asmeniniais tikslais, kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo poveikio analizė“

[2] 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/84/EB dėl originalaus meno kūrinio perpardavimo teisės autoriaus naudai ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo;

[3] Tai nėra žala patiriama dėl nelegalių kopijų platinimo. Šiuo atveju – tai žala, patiriama dėl legaliai įsigyto kūrinio kopijos pasidarymo ne komercinėms ir ne platinimo reikmėms.

[4] Vyriausybės spaudos tarnybos pranešimas