Praėjusią savaitę valdžia rado stebuklingą vaistą, turintį išspręsti bent tris skirtingas problemas: sumažinti augančias kainas, paskatinti smulkiuosius prekybininkus, paremti mažiausių pajamų gavėjus. Nežinia, kokiame sovietinių laikų vadovėlyje buvo rastas šio vaisto receptas, bet jo pavadinimas vyresniajai kartai tikrai girdėtas. Tai – maisto kuponai.
Valdžia žada, kad čia tikrai ne tie patys kuponai, kuriuos rankose valandų valandas eilėje laikydavo norintieji įsigyti muilo ar papietauti „Valgio“ bendrovės valgykloje. Čia visai kiti. Modernūs. Juos, be kita ko, galėsite įsigyti… pašte. Taip, tame pačiame pašte, kuriame dabar valandą laukiate, kol galėsite atsiimti gautą siuntinį ar išsiųsti registruotą laišką. Regis, valdžios atstovams keliai į pašto skyrius „aukšta žole užžėlę“. Jiems bepigu, už juos laiškus siunčia sekretorės, o ir jų pajamos greičiausiai leidžia nesukti galvos dėl kelių eurų, kuriuos nepasiturintieji yra priversti skaičiuoti kur kas atidžiau.
Būtent tai drąsiai rėžia pasiūlymo iniciatoriai – esą pasiturinčių gyventojų laikas brangus, o nepasiturintieji bus nieko prieš ir eilutėje prie kuponų pastovėti. Lyg nepasiturinčio žmogaus laikas būtų bevertis. Užuot lankęs kvalifikacijos kėlimo kursus, ieškojęs geriau mokamo darbo ar pats kūręs savo verslą, jis geriau savo laiką tegul leidžia eilėse bendraudamas su „likimo broliais“.
Susigriebę, kad sistema, švelniai tariant, neatitinka XXI amžiaus realijų, valdžios atstovai jau traukia naujas idėjas – žadama, kad maisto kuponus bus galima įsigyti ir prekybos vietose, ir trumpąja žinute, ir internetu, ir mobiliąja programėle, ir, ir, ir… Ir tada kyla klausimas, kas apmokės šių sistemų administravimą?
Štai kvitų loterijos diegimas mokesčių mokėtojams kainavo apie 150 tūkst. eurų, o norinčiųjų joje bandyti laimę nuo žaidimo pradžios sumažėjo beveik perpus. Valdiškiems kuponams administruoti reikės kur kas daugiau lėšų. Jei kuponai bus popieriniai, reikės kurti jų dizainą, juos spausdinti, išvežioti, apsaugoti nuo padirbinėjimo. Jei kuponai bus elektroniniai, kainuos sistemos sukūrimas, siuntimas trumpąja žinute, administravimas, apskaitymas ir t .t. Galiausiai, reikės užtikrinti, kad kuponas būtų panaudotas jį įsigijusio asmens, ir atsiskaityti su pardavėjais. Sistemos administravimas gali kainuoti milijoną. Ir ne vieną.
Kuponams valdžia siūlo skirti 10 mln. eurų. Ar nebus taip, kad sistemos administravimas suris nemenką dalį šių pinigų? O gal kuponams valdžia nusprendusi ištaškyti daugiau pinigų, negu skelbia? Juk žadama, kad kiekvienas gyventojas galės įsigyti po 3–5 kuponus per mėnesį. Tad suplanuotų 10 mln. neliktų jau po pirmojo mėnesio.
Valdžia sako, kad jei gyventojai noriai ims kuponus, jų išleisti bus galima daugiau. Lyg kuponai tebūtų popierėliai ar skaitmeniniai kodai, kuriems nereikia ieškoti papildomų lėšų biudžete. Bet tiesa juk ne tokia. Žmonės, perkantys kuponus, skirtumą tarp jų kainos ir gaunamos naudos jau bus iš dalies apmokėję savo pačių sumokėtais mokesčiais.
Tad kuponai – paprasčiausia neelegantiška mokesčių kompensacija. Kadangi ją atgautume vartodami, logika sufleruoja, kad tai – pridėtinės vertės mokesčio (PVM) kompensacija. Kodėl, užuot, kaip žadėta, sumažinusi per krizę padidintą PVM iki 18 proc. ar dar labiau, valdžia diegia šią brangią ir, svarbiausia, vartotojams itin nepatogią priemonę, – neaišku.
Juolab kad ir patys valdžios atstovai dėl kuponų jokių stebuklų nemato. Štai Žemės ūkio ministerijoje parengtoje pažymoje išvardyta šūsnis kuponų sistemos trūkumų. Tai ir brangus administravimas, ir papildomos išlaidos pritaikant apskaitos sistemas, ir ribotos galimybės pasinaudoti kuponais, ir net įtarimai, kad kuponai gali būti laikomi Europos Sąjungos draudžiama valstybės pagalba konkretiems prekybos taškams ar ūkininkams. Ūkio ministras prisipažįsta nežinantis, iš kur tokia idėja atsirado, ir kratosi sąsajų su tokiais pasiūlymais.
Idėjos kritikams premjeras atkerta, kad nenorintieji kuponų galės nepirkti. Tad gal nenorintieji galėtų ir neprisidėti prie šios nesąmonės finansavimo?
