Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl reikia kalbėti apie pensijų sistemos ateitį yra ta, kad visuomenės, žiniasklaidos ar politikų pagrindinis dėmesys dažniausiai nukrypsta į einamąsias šios dienos problemas ir vienadienius įvykius, o žymiai svarbesni struktūriniai ar fundamentalūs pokyčiai ir procesai sulaukia gerokai mažiau dėmesio.
Perskirstomoji ir kartų solidarumo principu besiremianti pensijų sistema turi keletą esminių ydų. Visų pirma, ji iškraipo žmonių motyvaciją, nes sugriauna tiesioginį ryšį tarp žmogaus įmokų ir ateities išmokų, kadangi žmogus negali žinoti savo ateities pensijos dydžio ir šis priklauso nuo politinių sprendimų. Kita vertus, politikai yra motyvuoti net ir pajamų pertekliaus laikais visus gautus pinigus išleisti to meto pensininkams, taip įsiteikdami rinkėjams ir negalvodami, kas bus ateities nepritekliaus laikais kilsiančiais dėl daug sykių girdėtos „demografinė krizės“.
Labai gerai tokią tendenciją susikoncentruoti ties „skambiais“ ir „sensacingais“ faktais ir ignoruoti ilgalaikes problemas iliustruoja po balandžio 12 d. paskelbtos Pasaulio banko ataskaitos apie Lietuvos pensijų sistemą nusiritusi informacijos banga. Gal būt tai buvo pačios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakiusios šį tyrimą ir paruošusios pranešimą spaudai „nuopelnas“, kad pagrindine „žinia“ tapo Pasaulio banko pastebėjimas, kad privačių pensijų fondų administraciniai mokesčiai yra didesni nei daugelyje kitų pasaulio šalių. Be to, kad Pasaulio bankas pripažino, jog tokie mokesčiai gali būti pateisinami pačioje reformos pradžioje, trisdešimties puslapių ataskaita palietė ir labai daug kitų ir gerokai svarbesnių temų.
Pirmoje ataskaitos pusėje kaip tik ir kalbama apie visas demografines prognozes ir su tuo susijusias problemas. Anot ataskaitos, šiuo metu Lietuva išgyvena itin gerus demografinius laikus – kuomet dirba gausi po karo gimusių žmonių karta (vadinamųjų „baby boomers“), kuriems dabar 50-60 ir kai dirba taip pat gausi jų vaikų karta, gimusių prieš 20-30 metų. Tačiau, (citata): „situacija dramatiškai pasikeis po 10 metų, kai gausi pokario karta pradės išeiti į pensiją tuo pačiu metu kai negausi po nepriklausomybės atgavimo gimusi karta įžengs į darbo rinką.
Tą pačią balandžio 12 d. pasirodžiusiame Chorsto Klauso komentare (http://www.balsas.lt/nuomones/straipsnis80058) teigiama realios grėsmės pensijų sistemai nėra, kadangi darbuotojų produktyvumas augs greičiau nei mažės jų skaičius, ir mažesnis skaičius darbuotojų galės išlaikyti didėjantį pensininkų skaičius. Ponas Klausas tokiai argumentacijai pagrįsti naudoja pavyzdį, kai mažėjant dirbamos žemės plotui, mes nebūtinai pagaminsime mažiau produkcijos, jei darbo efektyvumas ir iš vieno hektaro išauginamas maisto kiekis augs greičiau nei mažės žemės plotas.
Tai, kad mažėjant Lietuvos gyventojų skaičiui Lietuvos ekonomika ir pagaminamas produktas gali augti, yra visiškai įmanoma – būtent tai ir vyksta jau nuo 1993 metų. Net ir ateityje galima tikėtis, kad vis didesniais tempais pradėjus mažėti darbuotojų skaičiui, Lietuvos ekonomika augs – tai būtent ir reikš, kad vidutinis vieno darbuotojo našumas didės greičiau, nei mažės darbuotojų skaičius.
Tačiau dabartinės pensijų sistemos ilgalaikė problema slypi tame, kad ji žada būsimiems pensininkams užtikrinti ne vien absoliutų gyvenimo lygį – t.y. kiek kepalų duonos ar kilogramų dešros jie galės įpirkti per mėnesį, bet ir santykinį gyvenimo lygį – t.y. kokią pensiją gaus vidutinis pensininkas palyginus su vidutine to meto darbuotojų alga. Tai, kad XXI amžiaus ekonomika sugebės pagaminti vis daugiau duonos, kėdžių ir televizorių – net ir mažėjant darbuotojų skaičiui – tikrai neabejotina. Tačiau, kad vidutinė pensija ir ateityje bus tokio paties dydžio (palyginus su atlyginimu) kaip ir dabar – galima suabejoti.
Santykinis pensijos dydis (palyginus su vidutiniu atlyginimu), anot ES Komisijos prognozių ateityje mažės Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir daugelyje ES šalių – tai bus tų šalių bandymas tokia forma spręsti demografines problemas.
Lietuvoje šiuo metu vidutinė pensija (virš 500 litų) yra lygi 1/3 atlyginimo „ant popieriaus“. Grubiai kalbant, taip yra todėl, kad Lietuvoje vienas darbuotojas „išlaiko“ vieną pensininką ir „Sodrai“ skiria įmoką lygią 1/3 savo atlyginimo. (Iš tiesų Lietuvoje darbuotojų yra daugiau nei pensininkų, tačiau dalis darbuotojų nemoka „Sodrai“, o kita dalis moka įmokas tik daliai pensijos. Be to, dalis „Sodros“ įmokos yra skirta ne pensijoms bet ligos, motinystės, bedarbystės ir t.t. draudimui).
Taigi, kai ateityje vienam pensininkui tenkantis darbuotojų skaičius mažės, atsitiks vienas iš dviejų galimų dalykų: arba pensija taps mažesnė už 1/3 atlyginimo, arba jei ji išliks tokio pat lygio, turės didėti „Sodros“ įmokos, arba valstybė turės pensijoms rasti pinigų kitur – tam skirti dalį kitų mokesčių arba skolintis. Pensinio amžiaus didinimas šiame kontekste yra neišvengiamas, tačiau jis tik šiek tiek sušvelnins minėtas problemas.
Turint omeny, kad pensijos Lietuvoje palyginus su vidutine alga ir taip yra vienos mažiausių Europoje, realiausias yra ne pensijų augimo lėtinimo, bet finansinės valstybės naštos didinimo scenarijus.
Minėtoje Pasaulio banko ataskaitoje apskaičiuota, kad dabartinio lygio pensijų išlaidoms finansuoti, kurioms dabar reikia 27 proc. nuo visų darbuotojų atlyginimų, 2050 m. reikės 43 proc. (be jau įvykdytos pensijų reformos reikėtų 46 proc.). Norėdama išlaikyti pensijų lygį, valstybė turės vienaip ar kitaip paimti tuos pinigus iš darbuotojų ir verslo – arba didindama įmokų „Sodrai“ dydį, arba tam skirdama kitų mokesčių (pajamų, pelno ar PVM) lėšas. Tai, anot Pasaulio Banko, neigiamai atsilieptų Lietuvos ekonomikos konkurencingumui, kadangi tuomet tiek verslui, tiek užsienio investuotojams, tiek Lietuvos darbuotojams iškils klausimas – kodėl dirbti ir investuoti Lietuvoje, jei 43 proc. darbuotojų uždarbio reikia skirti pensijoms, kai tuo tarpu Estijoj tas dydis (tarkim) sieks 30 proc., o Turkijoje 15 proc.?
Geriausias būdas sušvelninti ateityje kilsiančias problemas ir apsaugoti būsimuosius pensininkus – plėsti privačių pensijų kaupimo sistemą ir didinti į privačius fondus pervedamą atlyginimo dalį nuo 5,5 iki 10 proc. Taip būtų sumažinti valstybės ateities įsipareigojimai ir tolydžiau paskirstyta rizika tarp valstybinės ir privačios pensijos dalies.
