Lietuvoje jau nusistovi tradicija, kad po kiekvienos rimtesnės Europos ar pasaulio institucijų analizės, į viešumą dažniausiai prasimuša tik dalis analizėje pateiktų pastebėjimų ir pasiūlymų. Taip šį sykį atsitiko ir su balandžio 12 d. Pasaulio Banko (PB) ataskaita „Lietuvos pensijų sistemos reforma“.
Gal būt prie to prisidėjo ir tai, kad pati ataskaita buvo užsakyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) ir būtent ji išplatino informaciją apie ataskaitą savo pranešime spaudai, kuriame kalbama tik apie labai mažą dalį PB pastebėjimų ir rekomendacijų. SADM pranešime spaudai susikoncentruota tik ties viena ataskaitos tema – privačių pensijų fondų veikla, jos reglamentavimu ir fondų administraciniais mokesčiais. Pastarieji, anot PB, nors tai ir pateisinama pradinėje reformos fazėje, ateityje turėtų mažėti, kad jų kaštai nebūtų aukštesni kaip Švedijoje, Čilėje ar Lenkijoje. Šios šalys gerokai anksčiau pradėjo pensijų reformą nei Lietuva ir Čilės bei Lenkijos atveju – tai padarė nuo gerokai didesnių įmokų dydžių privatiems fondams.
Tad ką dar Pasaulio Bankas (toliau PB) pasakė apie pensijų sistemą, ko savo pranešime spaudai nepaskelbė SAM ir kas nefigūravo Lietuvos žiniasklaidoje?
Visų pirma, PB teigia, kad dabartinė sistema vis tiek „pareikalaus sudėtingų politinių pasirinkimų tarp didesnių socialinio draudimo mokesčių, pensinio amžiaus didinimo ir santykinai mažesnių pensijų“. Išlaidos pensijoms turėtų padidėti nuo maždaug 27 proc. dirbančiųjų atlyginimo iki 40-45 proc. Šis skaičius, anot PB, „gali būti interpretuotas kaip („Sodros”) privalomų įmokų ar mokesčių dydis reikalingas subalansuoti pensijų sistemos pajamas ir išlaidas”. Anot PB, „tokio lygio darbo jėgos apmokestinimas nebūtų parankus jei Lietuvos ekonomika norės išlikti konkurencinga ir augti.”
Taigi, jei Lietuva norės išlaikyti dabartinę savo pensijų sistemą, kuomet valstybė surenka dirbančiųjų pinigus ir išmoka juos pensininkams išlaikydama tam pastovų santykį tarp vidutinės pensijos ir vidutinio atlyginimo, tai, akivaizdu, kad daugėjant pensininkų ir mažėjant dirbančiųjų, kiekvienas dirbantysis turėtų mokėti vis didesnę dalį nuo savo atlyginimo. Šiuo atveju nesvarbu bus didinamas „Sodros“ mokestis ar valstybė nukreips tam dalį biudžeto lėšų (pvz. surenkamų iš Gyventojų pajamų mokesčio). Rezultatas bus tas pats – vis tiek realią naštą neš tuometiniai dirbantieji.
Iškelta abejonė ar Lietuva galės taip didinti savo naštą nenorėdama prarasti ekonominio konkurencingumo, reiškia, kad jei Lietuvoje našta dirbantiesiems bus gerokai didesnė nei kitose šalyse, investuotojai tiesiog nenorės čia investuoti, o darbuotojai čia dirbti.
Kitas labai įdomus PB pastebėjimas, kuriam ataskaitoje skirta nemažiau dėmesio nei pensijų fondų mokesčiams yra tai, kad „invalidumo lygis Lietuvoje yra nepaprastai didelis, ypač žmonių, kuriems neužilgo sukaks pensinis amžius“. Lietuvoje netekusių darbingumo žmonių yra dvigubai didesnė proporcija nei Vokietijoje ar JAV. Anot PB, „tai leidžia manyti, kad invalidumo programos Lietuvoje ne tik riboja darbuotojų skaičių, bet ir yra pakeitimo priemonė bedarbystei ir socialinei paramai“ – t.y. žmonės renkasi invalidumą negalėdami arba nenorėdami rasti darbo ir pan. Lietuvoje dėl pereinamojo laikotarpio sunkumų ypač vyresnio amžiaus žmonėms nerandantiems darbo buvo „leista“ lengviau gauti invalido ar netekusio darbingumo žmogaus statusą ir pensiją, kuri yra beveik tokio paties dydžio kaip ir senatvės pensija. Vien 2000-2004 m. nors Lietuvos gyventojų skaičius ir mažėjo, invalidumo pensininkų padaugėjo nuo 170 iki 200 tūkst.
Tokia praktika pagerėjus Lietuvos ekonominei padėčiai ir sumažėjus bedarbystei toliau tikrai nėra toleruotina. Anot PB, „ryžtingi administraciniai sprendimai turės būti nedelsiant įgyvendinami siekiant sustabdyti invalidų skaičiaus augimą“.
Kitas esminis PB pastebėjimas yra tai, kad nors šiuo metu 100 proc. senyvo amžiaus žmonių gauna senatvės pensiją, vėliau pensijas „užsidirbę“ bus tik 87 proc., o pilnas pensijas gaus tik 81 proc. būsimųjų pensininkų. Tai atsitiks todėl, kad dalis turi galimybę nemokėti įmokų „Sodrai“ arba jei moka, tai moka labai mažai. Anot PB, tai ateityje sukels finansinę įtampą ir spaudimą išlaikyti nemokėjusius įmokų per kitas socialinės paramos programas. Jei valstybė nori atlaikyti šį spaudimą ateityje, ji turi labai aiškiai deklaruoti, kad mažiau įmokų mokantys žmonės gaus mažesnes išmokas, o jų nemokėję negaus nieko.
Taigi, PB ataskaitoje buvo išsakyta gerokai daugiau svarbių pastebėjimų nei, pavyzdžiui, savo pranešime spaudai išvardino Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Todėl iš ties kyla daug klausimų, kaip pavyzdžiui, ką Socialinės apsaugos ministerija galėtų atsakyti dėl to, kad anot Pasaulio Banko, pensijų sistemos išlaikymui ateityje gali reikėti didinti socialinio draudimo įmokas iki 40 ir daugiau procentų nuo atlyginimo? Ar tai yra reali galimybė ar yra matomas kitas sprendimo būdas?
Ar bus griežčiau reglamentuojamas „Sodros“ pertekliaus kaupimas ir jo panaudojimas ateityje, kaip tai pavyzdžiui yra JAV? Ar bus pasinaudota Pasaulio Banko patarimu artimiausiu metu esant geroms demografinėms sąlygoms sukaupti reikšmingą rezervą, kuriuo būtų galima pasinaudoti ateityje, kai situacija pablogės?
Ar bus apribotas netekusių darbingumo skaičiaus augimas ir sugriežtinta netekto darbingumo gavimo tvarka?
Labai tikėsimės, kad atsakymai į šiuos klausimus yra ir, kad jie bus pateikti visuomenei ir, kad po to bus imtasi konkrečių žingsnių minėtoms problemoms spręsti.
