Neseniai Vyriausybės Ekonominės analizės departamento (EAD) atlikti skaičiavimai rodo, kad sumokėtų mokesčių dalis nuo įmonės sukurtos pridėtinės vertės yra didžiausia pačiose smulkiausiose įmonėse. Šie skaičiavimai yra gera proga paanalizuoti, ar iš tiesų tai byloja apie nelygias konkurencijos sąlygas tarp skirtingo dydžio įmonių, atsirandančias dėl mokesčių sistemos kaltės, ar tai yra nulemta kitų ekonominių veiksnių, susijusių su darbo našumu ir kitais dalykais.
Dauguma atvejų mokesčių tarifai nepriklauso nuo įmonės dydžio, o tuomet, kai jie skiriasi, pavyzdžiui, lengvatinis 13 proc. pelno mokesčio tarifas, taikomas įmonėms, kuriose dirba ne daugiau nei dešimt žmonių ir metinės pajamos neviršija 500 tūkstančių litų – jie kaip tik sudaro išskirtines lengvatines sąlygas būtent smulkiosioms įmonėms.
Straipsnyje pirmiausia apžvelgiami dažniausiai girdimi argumentai, kodėl smulkiajam verslui reikėtų sudaryti išskirtines sąlygas, ir aptariami EAD atlikti mokesčių naštos dydžio skaičiavimai, palyginti su įmonės sukurta pridedamąja verte, priklausomybė nuo pačios įmonės didumo. Antra, straipsnyje bandoma įvertinti smulkiųjų ir vidutinių įmonių padėtį analizuojant statistinius duomenis, rodančius dirbančiųjų skaičiaus kitimą skirtingo dydžio įmonėse.
Ar smulkioms ir vidutinėms įmonėms reikėtų sudaryti išskirtines sąlygas?
Kartais pasigirsta balsų, prašančių paremti smulkųjį ir vidutinį verslą – skirti tam pinigų iš valstybės biudžeto, kurti specialias rėmimo programas, taikyti mokesčių ir kitas lengvatas. Tokie prašymai dažniausiai grindžiami dviem pagrindiniais argumentais. Pirmiausia teigiama, kad mažesnėms įmonėms yra sunkiau konkuruoti su didesnėmis, nes jos turi mažiau kapitalo, apyvartinių lėšų ir t.t. Net jei ir sutinkama, kad galbūt didesnės įmonės yra tiesiog našesnės, vis tiek teigiama, kad mažosioms įmonėms reikia sudaryti palankesnes sąlygas bent jau jų pirminėje fazėje, kad jos galėtų augti ir plėtotis, o nebūtų uždusintos stambesnių konkurentų.
Antra, dažnai argumentuojama, kad smulkusis ir vidutinis verslas yra visos valstybės ir ekonomikos stuburas, sukuriantis daugiausiai darbo vietų, ir jei jis nebūtų palaikomas ir skatinamas valstybės, tai sukeltų labai neigiamus socialinius padarinius – padidėtų nedarbas, ypač pablogėtų padėtis provincijoje, kur yra mažiau didelių įmonių ir t .t.
Neseniai pasirodė informacija apie EAD atliktus skaičiavimus, rodančius sumokėtų mokesčių dalį nuo įmonės sukurtos pridėtinės vertės. Nors EAD tiesiog atliko skaičiavimus ir visai neketino vienaip ar kitaip jų interpretuoti, kai kas, pastebėję, kad sumokėtų mokesčių dalis nuo pridėtinės vertės yra atvirkščiai proporcinga įmonės dydžiui, pabandė šiuos duomenis aiškinti, kaip argumentą, kad mažesnėms reikia taikyti išskirtines sąlygas.
Sumokėtų mokesčių dalis nuo pridėtinės vertės (proc.)
| Apyvarta (lt) |
2004 m. |
2005 m. |
Pokytis |
| 10 000-100 000 |
23 |
30 |
7 |
| 100 000–1 mln. |
14 |
15 |
1 |
| 1–10 mln. |
12 |
15 |
3 |
| 10–100 mln. |
9 |
12 |
3 |
| 100 mln.–1 mlrd. |
11 |
10 |
0 |
| Per 1 mlrd. |
9 |
9 |
0 |
Šaltinis: Vyriausybės Ekonomikos analizės departamentas
Tačiau ką iš tikrųjų rodo šie EAD skaičiavimai?
Pirma, apyvarta ar pridėtinė vertė nereiškia įmonės dydžio. Galima netgi teigti, kad didesnė apyvarta paprastai pasiekiama ne darbuotojų skaičiaus didinimo sąskaita, bet pasitelkus kitas priemones. Tad natūralu, kad labiausiai apmokestintas gamybos veiksnys darbas labiau vyrauja mažesnės apyvartos įmonėse, atitinkamai sukurdamas minimus skaičius ir proporcijas.
Skaičiai iš esmės parodo, kad didesnėse įmonėse darbuotojų našumas tiesiog yra didesnis ir vienas darbuotojas didesnėse įmonėse sukuria didesnę pridėtinę vertę. Mažesnės įmonės didesnę savo grynųjų pajamų arba pridėtinės vertės (t. y. įmonės realiai sukuriamo produkto, iš visų išlaidų atmetus žaliavų, pirktų prekių sąnaudas) dalį išleidžia darbo jėgai.
Be to, mažiau pridėtinės vertės sukuriančios įmonės retai atitinkamai sumažina savo sąnaudas, įskaitant ir mokesčių. Tam iliustruoti tinka šis pavyzdys. Tarkim, mažoje kaimo parduotuvėlėje dirba viena kasininkė ir visos parduotuvės dienos apyvarta yra 1 tūkst. litų (pridėtinė vertė bus skaičiuojama iš tos sumos atmetus pačių prekių įsigijimo kainą, išlaidas šildymui ir t. t.). Didesniame mieste įsikūrusiame vidutinio dydžio prekybos centre dirba 5 kasininkės, tačiau parduotuvės dienos apyvarta yra 20 tūkst. litų. Vadinasi, didesnėje parduotuvėje apyvarta, tenkanti vienai kasininkei, yra 4 tūkst. litų, arba 4 kartus didesnė nei kaimo parduotuvėlėje. Netgi tarus, kad miesto kasininkės atlyginimas yra 2 kartus didesnis nei kaimo kasininkės, didesnės įmonės išlaidos atlyginimams, palyginti su apyvarta, bus du kartus mažesnės nei mažesnės parduotuvės. Atitinkamai, ir socialinio draudimo įmokos, ir gyventojų pajamų mokesčio išlaidos didesnėje parduotuvėje ar įmonėje bus mažesnės proporcingai jos apyvartai.
Remiantis kitu EAD tyrimu, analizavusiu mokesčių naštą Lietuvoje, net 31 proc. visos mokesčių naštos sudaro socialinio draudimo mokestis ir dar 24 proc. gyventojų pajamų mokestis. Todėl mažesnės įmonės, kurių apyvartoje darbo sąnaudos sudaro didesnę dalį, ir sumoka daugiau mokesčių, palyginti su jų sukuriama pridėtine verte.
Iš tiesų smulkesnės įmonės net sumoka mažiau mokesčių nuo visų atlyginimams išleistų lėšų. Tai atsitinka dėl to, jog vidutiniai atlyginimai smulkesnėse įmonėse vidutiniškai yra mažesni nei didelėse įmonėse, o egzistuojantis neapmokestinamų pajamų dydis padaro Lietuvos gyventojų pajamų mokestį progresiniu.
Vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis Lietuvos įmonėse 2005 m., Lt
Šaltinis: Statistikos departamentas
Kaip matome, privačiame sektoriuje smulkiausių įmonių vidutinis atlyginimas buvo beveik dukart mažesnis nei didžiausiose įmonėse. Todėl nuo kiekvieno tūkstančio litų, išleistų darbuotojų atlyginimams, didesnės įmonės vidutiniškai sumokėjo daugiau mokesčių nei smulkios. Tačiau didžiosios įmonės su tuo pačiu tūkstančiu litų, išleistų darbuotojų atlyginimams, sukurdavo didesnę pridėtinę vertę.
Ar smulkių ir vidutinių įmonių padėtis yra tokia bloga
Jeigu smulkių ir vidutinių įmonių padėtis iš tiesų būtų tokia sunki, kaip dažnai gali pasirodyti, klausantis siūlančiųjų įvairias mokesčių ir kitas lengvatas, jų vietą tiesiog užimtų `didesnės įmonės. Tačiau statistika rodo ką kita. Smulkiose ir vidutinėse įmonėse dirbančiųjų žmonių dalis nuo visų šalies dirbančiųjų auga.
Smulkiose ir vidutinėse įmonėse dirbančiųjų žmonių dalis bendrame šalies dirbančiųjų skaičiuje (proc.)
Šaltinis: Statistikos departamentas
Tai rodo, kad smulkios ir vidutinės įmonės atrado savo nišą šalies ekonomikoje. Ta niša yra intensyvesnė darbui. Pavyzdžiui, didžiąją dalį mažos kirpyklos sąnaudų sudaro išlaidos kirpėjų atlyginimams. O didelėje statybų firmoje ar fabrike gerokai didesnę dalį sąnaudų sudaro visokiausi įrengimai, technika ir t. t.
Dar viena priežastis, dėl kurios didesnės įmonės sumoka mažiau mokesčių, palyginti su apyvarta, yra ta, kad didesnės įmonės, nors ir turi daugiau darbuotojų, dažniausiai yra labiau imlios kapitalui. Atitinkamai didesnę dalį produktyvumo ir pridėtinės vertės lemia kapitalas, o ne, kaip minėta, labiau apmokestinamas kitas gamybos veiksnys – darbas.
Tai iš tiesų galėtų būti argumentas suvienodinti darbo ir kapitalo apmokestinimą Lietuvoje. Lietuvos laisvosios rinkos institutas seniai ir nuosekliai siūlo sumažinti gyventojų pajamų mokestį iki 15 proc. ir sulyginti jo tarifą su pelno mokesčiu, kaip tai yra Estijoje, Slovakijoje ar Rumunijoje.
Kaip jau sakyta, mokestinės lengvatos smulkiausioms įmonėms Lietuvoje egzistuoja. Įmonėms, kuriose dirna ne daugiau kaip 10 žmonių ir kurių metinės pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, taikomas lengvatinis 13 proc. pelno mokesčio tarifas. Be to, individualių įmonių, kuriose dirba ne daugiau kaip 10 žmonių ir kurių pajamos neviršija 1 milijono litų, pirmieji 25 tūkst. pelno neapmokestinami.
Todėl papildomų mokesčių lengvatų suteikimas smulkioms įmonėms tikrai būtų netikslingas. Tokios lengvatos tik iškraipytų normalią konkurenciją ir neatneštų Lietuvos ekonomikai jokios naudos. Šalies ekonomika pati sureguliuos, kuriuose ūkio sektoriuose konkurencingesnės yra didžiosios įmonės, kuriose – mažosios. Bandymas dirbtinai sustabdyti įmonių jungimąsi ir didėjimą, kur tai ekonomiškai efektyvu, tik sumažintų Lietuvos konkurencingumą tarptautinėje erdvėje. Tai, kad smulkių ir vidutinių įmonių skaičius auga, o juose dirbančių žmonių dalis nuo visų šalies dirbančiųjų skaičiaus didėja rodo, kad šis ekonomikos sektorius yra tikrai gyvybingas. Šio sektoriaus gyvybingumą galėtų padidinti spartesnis ir didesnis gyventojų pajamų mokesčio mažinimas, nes, kaip ir minėta, darbo sąnaudos sudaro didesnę dalį smulkesnėse nei didesnėse įmonėse.
