Gydytojai vis rimčiau perspėja apie visuomenėje kylančią nerimo bangą. Su ja pataria tvarkytis neatidėliojant. Viena nerimo priežasčių – kainų augimas, kurį esame įpratę vadinti infliacija. Sakoma, kad susitikus su savo nerimu akis į akį, galima jį pažinti. Tad geriau supratę infliacijos poveikį mums, galime tapti bent kiek laisvesni.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė.
Infliacija, kurią patiriame, yra matuojama vartotojų kainų indeksu (VKI). Šis rodiklis parodo, kiek per metus vidutiniškai pabrango mūsų vartojamas prekių krepšelis. Tačiau yra ir kita infliacija, rodanti gamintojų kainų pokytį. Ji rodo, kiek pabrango dalykai, dar nepasiekę galutinio vartotojo, t.y. prekės ir paslaugos, kurias įmonės parduoda kitoms įmonėms, kad jos galėtų pagaminti vartojimo prekes.
Pasirodo, šios kainos kilo dar sparčiau. Sausio mėnesį Lietuvoje, kai metinis vartotojų kainų augimas perkopė 11 proc., gamintojų kainos jau buvo pakilusios 18 proc. Kovą, kai metinis vartotojų kainų augimas viršijo 15 proc., gamintojų kainos pakilo 23 proc. Euro zonoje atotrūkis dar įspūdingesnis: vasarį vartotojų kainų augimas buvo 6 proc., o gamintojų – jau 24 proc. Ką toks atotrūkis reiškia žmonėms?
Vienos įmonės parduoda, o kitos – perka nuolat brangstančius komponentus, išteklius, paslaugas. Tačiau ar pavyks brangiau parduoti galutinę produkciją, šiandien nežino niekas. Taigi, įmonės vadovui kasdien tenka sunki užduotis – spręsti, iki kokios ribos galima toleruoti išteklių pabrangimą, o kada gamybą verčiau nutraukti. Ir kuo ilgesnis kelias iki galutinio vartotojo, tuo daugiau jame neapibrėžtumų. Ir nerimo.
Situaciją, į kurią pateko įmonės, galima pavadinti kainų ir kaštų žirklėmis. Ir čia ne šiaip skaičių nesutapimas, šios žirklės gali būti pražūtingos.
Vartotojai taip pat patiria nemalonius žirklių kirčius. Infliacija skatina skubėti ir paversti turimus pinigus gėrybėmis: butais, baldais, automobiliais. Tačiau kitas žirklių ašmuo primena, kad sunkmečiu išlaidauti negalima. Bet ir taupyti, žinant, kad metinė infliacija sumažins kiekvieną sutaupytą tūkstantį iki 800-850 eurų, žmogui neatrodo protinga. Kuo mažiau ši situacija suvokiama, tuo didesnį ji kelia nerimą. Visa žmogaus prigimtis ima prieš tai protestuoti.
O veikti žmogui vis vien reikia. Ir bendrų receptų nėra. Žmogui reikia suprasti, kodėl infliacija kelia jam įtampą, kaip atsakyti į prieštaringus veiksnius, kokie jo paties prioritetai ir lūkesčiai. Vienam protinga įsigyti skalbimo mašiną, kitam – naują mobilųjį telefoną, trečias ras geriausią pritaikymą, paaukojęs pinigus kovojančiai Ukrainai, o ketvirtam po metų labiausiai prireiks tų 800 eurų, kuriais virto kadaise uždirbtas tūkstantis.
Visgi, kol virš mūsų galvų taukši žirklės, o ne raketos, mes ištversime. Mokysimės veikti neįprastomis sąlygomis. Ir dar…
Jeigu jūsų kaimynas, verslo partneris ar darbdavys elgiasi, kaip jums atrodo keistai ir nepagrįstai, neskubėkite jo smerkti. Gali būti, kad jį slegia toks pat nerimas, kaip ir jus, tik jo ašmenys yra ilgesni ir aštresni.
