Kai kainos vartotojams kopia link metinio 22 proc. augimo, gamintojams jos jau senokai viršijo 30 proc. Tai reiškia, kad gamintojai sumoka už žaliavas, energiją ir paslaugas trečdaliu brangiau nei prieš metus, o galutiniam produktui ir vartotojui kol kas perdavė tik pabrangimo dalį. Įmonės tęsia gamybą, nors niekas negali garantuoti, už kiek pavyks parduoti produkciją. Tokios žirklės tarp įsigijimo ir pardavimo kainų įmonėms reiškia neišvengiamą pelno mažėjimą ar netgi veikimą į nuostolį.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė.
Tenka sutikti žmonių ir politikų, kurie linkę pasidžiaugti mažėjančiais pelnais, nes tiesiog svetimo pelno nemėgsta. Tačiau mažėjantys pelnai – praradimas ne tik gamintojams. Todėl verta pasigilinti, kuo visuomenei svarbus pelnas, ir – ar tiesa, kad tik nedidelė visuomenės dalis – verslininkai – jo siekia.
Žmogus yra tikslinga būtybė, todėl savo veikloje visi siekiame teigiamo, o ne neigiamo rezultato. Daktaro pelnas – sveikas pacientas, mokytojo – mokinys–eruditas, mokslininko – išradimai, progresas. Sėdamas grūdus, ūkininkas tikisi gauti šimteriopą derlių. Veikdami, mes tiesiog privalome sukurti daugiau, negu sunaudojome – energijos, išteklių, visko. O mūsų kūnas? Juk jis reikalauja nuolat palaikyti energijos balansą: padirbėję iki prakaito norime pasistiprinti cepelinais, po smegenų šturmo – papildome energijos atsargas šokoladu. Tuos cepelinus ir šokoladą mums, žinoma, reikia pelnyti darbu. Pati gamta moko mus vaisingumo ir padauginimo principo, kad gyvybė būtų palaikoma, o žmogaus giminė – tęsiama.
Tenka sutikti ir tokių žmonių, kurie įsitikinę, kad „godumas sukuria pelną“. Tačiau pelną augina ne godumas, o gebėjimas tarnauti visuomenei ir sukurti vartotojų vertinamus produktus. Pagrindinį žodį čia tariame mes visi, kaip vartotojai. Jeigu nesugebėsi organizuoti gamybos, logistikos ir pardavimų, godumas pats savaime jokio pelno nesukurs. Visuomenė nuolat balsuoja pinigais, įvertindama, kaip gamintojams pavyko atsiliepti į poreikius. O kadangi balsuojama pinigais, teigiamas rezultatas – pelnas – ne tik džiugina, drąsina, bet ir suteikia konkrečių lėšų, įgalina daugiau investuoti ir plėsti pasiteisinusių produktų gamybą. Kai pelnai mažėja arba virsta nuostoliais, gamintojai „išbalsuojami“: netenka lėšų ir privalo mažinti gamybą.
Tačiau šiandien tikrovėje yra atvirkščiai – kokį produktą bepaimtume – automobilius, lustus ar metalo konstrukcijas, paklausa yra didesnė už pasiūlą, vadinasi gamybą būtina didinti. Betgi kodėl mažėjantys pelnai siunčia atvirkščią, klaidingą signalą? Kas juos suklaidino? Pinigų dauginimas, paklausos stimuliavimas, o vėliau ir tiekimo grandinių sutrikimai bei karas. Per pandemiją pinigų bazė buvo padvigubinta, tad kainos turėjo gražios erdvės augti, o pasiūla vis vien nesugebėjo pasotinti alkanos paklausos.
Kuo daugiau įmonių, kurių pelnas mažėja – tuo mažiau gerovės, investicijų, plėtros ir darbo vietų. Nuostoliai visai nereiškia, kad pelno neuždirbusios įmonės pateks į šventųjų luomą. Jie reiškia kad iš „daugiau“ buvo pagaminta „mažiau“. Žmonių kalba: pasodinau 50 kg bulvių, tikėdamasis rudenį iškasti 500 kg, bet iškasiau tik 45 kg. Ką tai reiškia žmogui, kiekvienas suprantame. Todėl linkėkime vieni kitiems gero bulvių, lazerių ir kviečių derliaus.
Komentaras buvo publikuotas lrt.lt
